Grįžau. Iš ten. Kiek prirašiau? Daug... Ir kadangi gaila tuos įrašus ten palikti apdulkėti, o čia visų jų neperrašysiu, tai nusprendžiau atsinešti citatų lagaminėlį, kuris bus tarsi priminimas to, ką jaučiau, kuo tikėjau, ko norėjau ir kaip buvo...
"Sako, kad lyti negali visą laiką. Tačiau juk saulė šviesti irgi negali. Taigi, taip išeina, kad visada atsiranda tos pilkos akimirkos..."
"Jau seniai nebetikiu “norų pildytoju” džinu ir Aladino lempomis, nebetikiu ir “skraidančiais pūkeliais”, kurie vaikiškoje vaizduotėje nešiojo laimę, o mažytės rankutės juos gaudydavo ir uždarydavo į nedidelį, kruopščiai saugomą stiklainėlį. Žinau tik tai, kad dar tikiu krintančiomis žvaigždėmis, nors niekada nesu jų mačius…"
"Kas nepasikeitė nuo vaikystės? Aš vis dar svajoju…"
"Gal ieškojimas mažyčių žvaigždžių, pasislėpusių už ryškiausiųjų spindesio, gal nakties ir lietaus kvapas, gal kai širdis pradeda plakti greičiau ir galiu ją jausti, net nepridėjus rankos prie krūtinės, gal netikėtas prisilietimas ir susižvalgymas, gal muilo burbuliuko spalvos, gal tavo šypsena, gal ir mano… gal kavos aromatas ir po nakties dar neklota lova, gal vėjyje besiplaikstantys plaukai, gal rasos lašelis ant rytinio dobiliuko, gal sena užmiršta nuotrauka ar liūdna, kažką primenanti daina…
O kartais gal ir ašara, riedanti skruostais ir stabtelėjanti prie lūpų, gal tyla, gal ilgesys, gal ir skausmas, jaučiamas giliai širdyje ir primenantis, kad toji širdis dar šilta, gal meškučio apkabinimas, susilpninantis vienišumo jausmą, gal laukimas ir viltis…
Gal šie dalykai priverčia mane gyventi…"
"Įdomu, ar įmanoma jaustis tokiai vienišai, kad net jei šauktum kiek tik pajėgtum ir stipriai stipriai tryptum kojytėm, vis tiek niekas tavęs negirdėtų? Šiandien būtent taip ir jaučiuos, tačiau nešaukiu, netrypiu, o tik tyliai sūpuojuosi liūdname debesiuke."
".., o gal tiesiog minčių trūkumas, tylus nerimas, mašinų ūžesys už lango. Visa tai telpa į vieną žodį - ruduo. Jis pasiėmė ne tik šiltas dienas ir malonias naktis, dabar nori atimti ne tik medžių lapus, bet ir mano ramybę, šilumą ir tave…"
"Šokoladiniai sausainiai, “arbata”, pameikinta iš karštu vandeniu užpiltų trintų braškių (jų dabar turiu devynias galybes), ir… pamišusi Shakira, kurią taip mėgdavau, kai buvau kokių 13 metų."
"Noriu raudonos beretės ir kvepiančio ragelio, kurį galėčiau lėtai perlaužti, kad išgirsčiau tą malonų traškesį. Noriu vaikščioti siauromis akmeninėmis gatvelėmis, nuklotomis spalvotų lapų…"
"Šiandien aš svajoju, nes niekam kitam nekyla rankos. Negerai darau, nes šiek tiek skaudinu save. O gal man patinka tai daryt? Gal man patinka ta kvaila nuotaika, kai klausai kiekvieną dainos žodį, bandydama jį sutalpint į širdį, kai tyliai ilgiesi kažko, ko niekada neturėjai (kaip kažkas yra pasakęs)..."
"Ir svarbu dar kažkas, ko aš NEŽINAU, dėl to ir negaliu užbaigti savojo recepto… Galbūt tai ilgi ir kvepiantys vakarai, galbūt apsnigtas siauras keliukas, gal susikaupimas, kai esi tarp klykaujančių žmonių, gal minkštas ir mielas augintinis, gal meilė, gal didžiulis saldainis, gal karštos kavos puodelis vakare, gal mėgstamas serialas, o gal tiesiog trumpa pasaka, kurioje gali rasti atsakymą, kaip pasielgti?"
"Mmm… Home sweet home. Rūtka namie! Bet šįkart namai nekvepia nei ką tik gamintu maistu, nei smilkalais, net pačių “namų kvapu” nekvepia… Žinot, kuo kvepia? Ogi dažais! Gal jums dažų kvapas ir nepatinka, bet man tai toks visai nieko - pakvėpuoji, vėliau pasiūbuoji. Nu gi visai smagu!"
"WTF??? (Atsižvelgiant į lietuviško vertimo “tikslumą”, Wtf verčiasi “kokio velnio?”)"
"Galbūt vienoje dar trūksta kažkokių “aštresnių” prieskonių, kurie suteiktų išskirtinumo, galbūt kitoje jų yra per daug ir norisi paprastos rutinos, bet bet kokiu atveju, tai yra mūsų istorija, mūsų knyga, nuolatos rašoma, tačiau niekados neleidžianti jos ištrinti. Kartais atverčiame puslapius atgal, jei norime kažką ištaisyti ar tiesiog pasinerti į savo prisiminimus, kartais priešingai - verčiame naują lapą ir pradedame naują skyrių, kad nutoltume nuo kažko, ko savoje istorijoje nemėgstame ir norime pamiršti."
" “Nėra manęs čia” - pasakė ji tyliai ir įkvėpė oro, kurio staiga kažkaip pristigo. - “Tiesiog nėra.” Tačiau ji buvo. Ji gulėjo lovoje ant nugaros, galvą nuleidusi taip, kad plaukų galiukai kaskart jai pajudėjus švelniai pakutendavo grindis."
"Mąsčiau, kas nutiks, kai liksime visiškai vieni? Ar kas nors tada paguos mus, o gal teks sėdėti apsikabinus patiems save, o vėliau šypsotis sau veidrodyje?"
"Ir vėl tas pats. Tas pats kaip ir kiekvieną mielą kartą… nieko negaliu pakeist, nieko suprast, o logika kertasi su emocijomis."
"Šiandien man Kalėdos - sniegas už lango, šeima, namai, kvepiantys šiluma ir draugės atsiųstais kvepalais, kuriais jau spėjau “apsiliet”, daug anyžinių guminukų ir mano Pūkeliovas. Mmm…"
"Ne. Amžinos meilės man nereikia. Noriu šios akimirkos, kitos akimirkos ir dar kitos… Nes kai žinai, kad tai tėra tik mirksnio tarpeliai, tai vertini milijoną kartų labiau ir iš jų stengiesi pasiimti kiekvieną lūpų kraštelių sudrebėjimą, blakstienos virptelėjimą, ašaros skruostu nuriedėjimą, pasišiaušusią plaukų sruogą, džiaugsmo blizgučius - viską, kas tik nutinka jose… Nes tada tu rizikuoji, nebijai žengti kitą žingsnį prieš tai nepagalvojus, nes turi tik akimirką jam ir nei trupučio laiko abejonėms."
"Viską. Dažnai sapnuoju vėją ir nukritusius lapus, žvaigždes delnuose, juoką, kartais ir liūdnus žmonių veidus. Sapnuoju taiką, taip pat ir karus. Dar paukščius, muziką bei tylą, sniegą, lietaus balas ir spalvotus guminius batus, vaivorykštę, karštos kakavos puoduką ir cinamoninę bandelę, didelį pliušinį meškiną… Kartais sapnuoju tavo akis, kuriose neieškau vandenynų gilumų ar platybių, o tiesiog randu jose save ir tai mane daro laiminga…"
" “I’m gonna send a little rain your way…”
Šiandien man nuotaika tokia, kad norisi varyt ant savęs. Tikriausiai dėl to, kad kątik pagalvojau, kokie žmonės mane supa, tačiau tuoj pat pažvelgiau į save iš šalies."
"Kaip mūsų širdys nepavargsta? Juk jos tuksi ir tuksi kiekvieną dieną, kiekvieną naktį. Ir jos juk ne tik kraujo varinėtojos, bet ir sumautų jausmų saugotojos. Sako, kad širdis yra kaip suspaustas žmogaus kumštis - taip gaunasi, kad kiekvieno vis kitokio dydžio. Bet įdomu, kokia kiekvienos širdies talpa jausmams?"
"Šiandien ji nešėsi knygas, mandarinus ir tyliai svajojo apie aguonų pieną ir Kūčių jaukumą."
"Ji skęsta būsenoje, kai norisi užmerkti akis ilgam, kai norisi pasinerti kažkur, kažkur, kur žodžiais nenusakoma, kur vyktų “gydymosi” procesas, kur būtų galima grįžti į tą tašką, nuo kurio viskas prasidėjo…"
"Žvaigždėtos Jums nakties."
"Ji tyliai sėdėjo ant namo stogo atbrailos. “O maniau, kad čia vieta sėdėti Karlsonui…” - nelinksmai šyptelėjus tyliai sušnabždėjo ji. Žinojo, kad šie žodžiai nuskambėjo liūdnai, nors liūdesį ji prižadėjo pasistengti ištrinti iš savo balso. Taip pat kaip prižadėjo mažiau šypsotis prie aplinkinių ir daugiau - kai yra viena."
"Parduotuvių lentynose mirga eglučių žaislai, televizorius reklamuoja Kalėdines “akcijas”, internetiniai puslapiai prikrauti žiemos paveikslėlių, storų barzdotų seniokų, o ir bloge taip pat mirga įrašai, kurių pavadinimuose yra žodžiai “Kalėdos”, “šventės”, “Kalėdų senelis”. Matyt neverta net klausti, ar šventinės liaudies nuotaikos…"
"Bet kokiu atveju, mes esame tuo, kuo esame, esame ten, kur esame, esame tada, kada esame. Ir nieko čia nepasirinksi, mažai ką čia pakeisi. Belieka tik išmokti gyventi “savo kailyje”."
"Myliu muziką. Myliu trapumą išorėje, bet stiprybę viduje. Myliu nuotraukas. Myliu kuklias akis. Myliu kvailiojimą ir juoką. Kartais myliu kelias ašaras. Blogai tik tai, kad nemyliu savęs. Nemyliu kito (tik mamą ir geriausias drauges, ir Pūkį). Va su šiomis problemėlėmis teks dar ilgai padirbėti naujaisiais metais. "
"“Laukiniai” - tik vienas tai pasakė garsiai, nors visiškai visi taip galvojo.
Galbūt ir taip. Kiek kartų bėgdavo tolyn nuo namų bandydami pasiklysti, kiek kartų sugrįždavo nelaimingi, kad taip ir nepasiklydo, nes namai tarsi magnetas juos pritraukdavo atgal. Galbūt laukiniai. Laukiniai, nes pakelėse griūdavo į pievas tarp smilgų, jomis kutendavo vienas kitą, o vėliau tiesiog gulėdavo užsidengę veidus kepurėmis: vienam, kad saulės spinduliai nešviestų į akis, kitai, kad šie neryškintų strazdanų ant veido. O taip, tikri laukiniai. Jie vaikščiodavo parduotuvėse, rinkdavosi prekes, įsivaizduodami, kad yra turtingi, o vėliau, negalėdami susimokėti, viską tiesiog palikdavo ir greitai išbėgdavo besijuokdami, palydimi tik piktų žvilgsnių ir aplinkinių sumaišties. Ir vėl laukiniai. Todėl, kad kartu bėgdavo žiūrėti ryte tvyrančio rūko ir vakare besileidžiančios saulės, kad kartu pamiršdavo laiką."
"Ką tik pagalvojau, kad būtų visai smagu visus nors kiek labiau rūpinčius žmones sutalpinti į tokią terpę, kur jie būtų tarp simpatijos ir antipatijos, kur jiems galėčiau jausti lygiai apvalų nulį ar riestainio skylę: nei kažkokios šilumos, nei pykčio… "
"Galbūt kas nors iš jūsų žino, ką tai reiškia, tai iš karto sakau - i’m sorry, dude…"
"Va gulinėju lovoj kiauras dienas ir šast mintis - noriu dobiliukų jūros, plikašiknių poilsiautojų prie vandens, tų tingiai karštų popiečių, kai niekas net nenori kelti kojos iš namų, tų ryškių vasaros spalvų, noriu net ir taip mane užknisančios saulės spindulių, prikeliančių stranzdanas iš žiemos miego ir priverčiančių mane vaikščioti labiau taškuotą! Aš ne boružė, bl**t! Noriu ir to jausmo, kai užkasi savo kojas smėlyje ir to drebulio, vos tik prilietus pirštuku šaltą vandenį… Noriu daug šaltibarščių, daug ledų ir arbūzo, arbūzo, arbūzo… Oi kiek atiduočiau, jei turėčiau galimybę dabar tingiai sūpuotis hamake obels pavėsyje ant nosies “pakabinusi” tamsius akinius ir klausytis Tele bim bam “Mane barė”…"
"5. Meilę maišau su dėmesio trūkumu."
"Kadangi į Mėnulį nenuskridau, roko žvaigžde netapau, strazdanų neišsibalinau, naujų žvaigždžių nepasidariau, tai reiktų sakyti, kad nieko gero nebuvo."
"Ryt planuoju ilgai miegot. Kodėl? Nes šeštaaaadienis - nuostabi diena miegui."
"Vakar mąsčiau, kad yra du žmonių tipai, kuriuos sutinku savo gyvenime. Pavadinau juos “vienkartiniais" ir “daugkartiniais“. “Vienkartinių” grupei priklauso tie, kuriuos matau tik keletą kartų, su kuriais viskas labai paprasta, lengva ir nerimta. O kam dėl tokių žmonių stengtis, jei jie tik porą kartų pašmėžuos lyg šešėliai, o paskui tyliai ištirps? Va su “daugkartiniais” viskas daug sunkiau. Laikui bėgant jie tampa mano draugais. Šie žmonės paprastai būna svarbūs, todėl kiekvieną žodį stengiuosi rinkti atsargiau, kad nesugadinčiau visko, ką jau esame sukūrę."
"Dar kodėl nemyliu? Tikriausiai bijau. Bijau, nes įsileist kažką yra lengva, tik pamiršt sunku. Atrodo, kad “One tree hill” girdėjau kažkokią panašią frazę: “Sex is easy, love is not.“… (ar kažkaip panašiai)."
"Ei, susikraukim daiktus į didelius lagaminus ir išvažiuokim! Kur? Ten, kur sakoma, kad išvažiavai toli… Ei, susikraukim savo prisiminimus į didelius lagaminus ir išvežkim juos! Kur? Ten, kur sakoma, kad niekad niekas neatras… Į tas vietas, kurių kiti nežino… ir niekada nesužinos. Nors ir nėra ten visko, ko trokšta širdis, tačiau važiuokim, nes ten miela, ten muzika skamba kitaip ir akys pasidaro daug melsvesnės…"
"Bet juk Paryžiuje liūdesys kitoks… Kažkoks romantiškas atrodo…"
"“Labas, sumautas ryte…” - sako Rūta.
O kad žinotumėt, kaip norėčiau įgriūt atgal į šiltą lovytę, užmerkt akis ir tyliai sapnuot net ir tuos baisiakus, kuriuos sapnavau šiąnakt."
"Dar užknisa tokie, kurie įsivaizduoja, kad yra vieninteliai ir nepakartojami: vieninteliai laimingi ar supykę, vieninteliai kvaili ar protingi, vieninteliai gražūs ar negražūs, vieninteliai linksmi ar šiurkšūs… ir nepakartojami…"
"Labas. Nežinau ar jau sakiau tau, bet šiandien savo blog’e seku aš pasakas… ir jei atėjai, tai prižadėk, kad klausysi vidumi, žvelgsi į pasaulį tik palietęs ranka, kvėpuosi prisiminimais, išgirsi ateities plazdėjimą ir darysi viską, kad užbaigtum pasaką…"
"Labas vakaras, mano dienorašti, pildomas ne kasdien, o dažniausiai tik kriziniu laikotarpiu (kai aš laiminga, tai nelabai ką turiu pasakyt. Ei, galiu paskaičiuoti laimingus savo mėnesius, pagal blogo įrašus)."
"Pavasarį pasitiksiu išglebus, skaudančia gerkle, varvančia nosimi (pasirodo ne tik sniegas tirpsta, bet ir mano nosis), ašarojančiomis akimis ir prastu ūpu dėl tiek nepadarytų darbų. Valio! Tikra pasaka…"
"Ir aš tikrai esu vienas iš tų nevykusių klounų, besišypsančių išorėje ir tokių liūdnų viduje, amžinai nesuprantančių, ko tikisi iš savęs, iš kitų, neturinčių gyvenimo tikslo ir plaukiančių pasroviui. Gerai, kad jau šis klounas žino, jog laimė - tai ne tikslas, o būsena. (Nuostabi mintis iš One tree hill. Pasirodo, kad serialai gali mokyti gyvent.)"
"Ir man patinka ilgesio kupinos akys… prieblanda, pūkiniai patalai, tyli muzika, skambanti iš nežinia kur. Taip, man patinka ilgesio kupinos akys… bet tik tada, kai jos nėra mano. Juk žinot, kad tai daro mane blogu žmogumi?"
"Taip ir iškyla prieš akis rudos širdutės ant rožinės pagalvės, sidabrinės šviesytės dangaus (lubų) kampučiuose, primenančios žvaigždes."
"...maistu reikia mėgautis, užsimerkti ir pajausti, kaip sūrumas maišosi su saldumu, kartumas su rūgštumu, kaip šie skoniai kibirkščiuoja besiliesdami… tačiau vienas su kitu susidraugavę sudaro tobulą derinį. Lygiai kaip ir žmonės…"
"Taigi vienas dalykas šiandien tapo aiškus - noriu, kad jūs leistumėt man būti netobulai, kvėpuoti ir juoktis, ir svajoti, ir verkti, savo netobulomis ašaromis… leistumėt man būti tuo, kas esu…
Lyju… mažais smulkiais lašiukais, savo žodžiais… Dabar lyju… Bet kažkada juk pasislėps liūdni debesiukai ir išlįs saulutė. Linkiu jums jos."
"Kiekvienas dažnai surandame laimę skirtinguose dalykuose, bet pati laimė būna tokia pat (na gal poros šypsenos milimetrų skirtumu). Belieka tik išmokti būti laimingiems pagal savo sudarytus planus, žemėlapius, svajones, blogus ir enciklopedijas… Tad sėkmės “medžioklėje”, draugai."
"Vakar dariausi vaisių salotas, o vakaras kvepėjo vakaru. Kažkas buvo palikęs pravertą langą… Girdėjau garsus, kurie kuteno miesto jaukumą. Kvepėjo pavasariu, tyrumu, gaiva ir labai norėjosi, kad visa tai nusileistų ant mano odos, plaukų ir pasiliktų kartu visą naktį..."
Gana nemažas gavosi tas mano lagaminas... Bet tai svarbu, o kas yra svarbu, to nevalia palikti užmarštyje.
*Photo by Ennil (Deviantart)
