Vis pagalvoju, kokia yra mano (mūsų) gyvenimo prasmė. Kadangi neseniai grįžau iš Vakarų mistikos istorijos paskaitos, per kurią žvelgiame į visokius vidinius dalykus, vėl apie tai susimąsčiau...
Atrodo, kad nieko gero nedarau dėl kitų, gyvenu paprastai: pabundu, išgyvenu, vėl einu miegoti (kaip kažkas yra pasakęs "Wake up, survive, go to bed")... Neturiu jokio užsibrėžto tikslo, jokios milžiniškos svajonės, kurią visomis jėgomis siekčiau įgyvendinti. Bet va šiandien toptelėjo tokia mintis, kad galbūt aš (mes) esu (esame) kito žmogaus gyvenimo prasmė... Galbūt gyvename tam, kad gyventų kitas žmogus? Kažkaip neįsivaizduoju pvz. savo mamos gyvenančios toliau, jei numirčiau... Ji viską daro tik dėl manęs, mano gerovei. Manau, kad jei mirčiau aš, mirtų ir ji. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.
Manot, kad susireikšminu? Aš manau, kad ne. Pažvelkite į savo gyvenimą, į žmones, kurie myli jus... Ir pabandykite įsivaizduoti, kad jūsų nebėra ir kaip tai įtakoja jų gyvenimus (itin tada, kai jūs esate artimiausias ar vienas iš artimiausių žmonių). Yra du keliai, kuriais jie galėtų pasukti: arba jie mirtų kartu su jumis tiesiogine prasme, arba jie "mirtų" viduje, pasikeistų, užsisklęstų, nebežinotų, kodėl turėtų gyventi ir tiesiog egzistuotų.
Paaiškėja, kad mano gyvenimo prasmė - gyventi dėl kito, o kito gyvenimo prasmė - gyventi dėl manęs... Nežinau, ką apie tai manote jūs (galbūt jūs žinote tai, ko aš nežinau, galbūt jūs turite tai, ko aš neturiu, kas jums suteikia tą norą, o gal pareigą gyventi, tobulėti), bet šiuo metu manau, kad mes visi savo gyvenimais esame susiję ir būtent tai suteikia mums jėgų kiekvieną dieną žengti šiuo pasauliu, apkabinti jį rankomis, išgirsti ne tik ausimis, bet širdimi, bei kiekvieną kartą giliai įkvėpti ir iškvėpti...
Tad nenuvilkim kitų, būkim su jais...
Rūta.
Atrodo, kad nieko gero nedarau dėl kitų, gyvenu paprastai: pabundu, išgyvenu, vėl einu miegoti (kaip kažkas yra pasakęs "Wake up, survive, go to bed")... Neturiu jokio užsibrėžto tikslo, jokios milžiniškos svajonės, kurią visomis jėgomis siekčiau įgyvendinti. Bet va šiandien toptelėjo tokia mintis, kad galbūt aš (mes) esu (esame) kito žmogaus gyvenimo prasmė... Galbūt gyvename tam, kad gyventų kitas žmogus? Kažkaip neįsivaizduoju pvz. savo mamos gyvenančios toliau, jei numirčiau... Ji viską daro tik dėl manęs, mano gerovei. Manau, kad jei mirčiau aš, mirtų ir ji. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.
Manot, kad susireikšminu? Aš manau, kad ne. Pažvelkite į savo gyvenimą, į žmones, kurie myli jus... Ir pabandykite įsivaizduoti, kad jūsų nebėra ir kaip tai įtakoja jų gyvenimus (itin tada, kai jūs esate artimiausias ar vienas iš artimiausių žmonių). Yra du keliai, kuriais jie galėtų pasukti: arba jie mirtų kartu su jumis tiesiogine prasme, arba jie "mirtų" viduje, pasikeistų, užsisklęstų, nebežinotų, kodėl turėtų gyventi ir tiesiog egzistuotų.
Paaiškėja, kad mano gyvenimo prasmė - gyventi dėl kito, o kito gyvenimo prasmė - gyventi dėl manęs... Nežinau, ką apie tai manote jūs (galbūt jūs žinote tai, ko aš nežinau, galbūt jūs turite tai, ko aš neturiu, kas jums suteikia tą norą, o gal pareigą gyventi, tobulėti), bet šiuo metu manau, kad mes visi savo gyvenimais esame susiję ir būtent tai suteikia mums jėgų kiekvieną dieną žengti šiuo pasauliu, apkabinti jį rankomis, išgirsti ne tik ausimis, bet širdimi, bei kiekvieną kartą giliai įkvėpti ir iškvėpti...
Tad nenuvilkim kitų, būkim su jais...
Rūta.
*Photos by cPaos (Deviantart)
Mmm, įdomus gyvenimo prasmės variantas. Užskaitau. Mano gyvenimo prasmė - tikrai gyventi dėl kitų, dėl savęs tai galėčiau tikrai ir negyventi, neįdomu.
AtsakytiPanaikintiKą reiškia man įdomu "gyventi dėl savęs" ? :/
AtsakytiPanaikinti