Mielas nerime, tampi mano draugu

*Photo by Spider-Kiss (Deviantart)

Visada būna taip: vienas pakeičia nuomonę, kitas palūžta. Tada abu išsitraukia "ginklus" ir kovodami žūsta. Ir taip visą gyvenimą... Daužomės į stiklą kaip paukščiai, kol galiausiai sužalojame savo sparnus ir nebepajėgiame pakilti nuo žemės, o tada belieka laukti alkano juodo katino, kuris mielai užbaigs tas nelemtas dienas. Kas tas katinas? Antibiotikų mišinukas, virvė, skrydis nuo namo stogo, šuolis nuo aukšto tilto be virvės, priešpriešinė kelio juosta ar pakelės medis? Galbūt ir ne... Gal užsilenksime ir natūraliai, pvz. senelių prieglaudoj. P**diec kaip viliojamai skamba - trys žili plaukai, vienas dantis. (Atsiprašau, čia jau vartoju sarkazmą, kuris padeda palengvinti sunkias akimirkas.) Kur aš čia baigiau? Aaai... Vienas dantis. Ir tai, tuo metu reiktų jaustis turtingu, nes kiti nei to vieno nebeturi.
Ir žinot, kartais noriu būti beprote... Gal tada būčiau laiminga. Nereikėtų galvoti apie visas tas pievas, galiausiai atsirandančias šiame blog'e. Ir nereiktų gerti valerijonų, kad ramiai numigčiau. (Nėra man taip blogai, kaip gali nuskambėti, tačiau nėra taip gerai, kaip stengiuosi parodyti.) Smagiausia, kad pati nežinau, kas darosi su manimi. Gal trūksta ašarų nuleidimo ir tiek?
Kai rašiau šias eilutes, šiek tiek drebėjo pirštai. Kodėl? Nes širdis dreba nuolat ir smarkiau drebėti paprasčiausiai nebegali.

R.