"Vakar dariausi vaisių salotas, o vakaras kvepėjo vakaru. Kažkas buvo palikęs pravertą langą… Girdėjau garsus, kurie kuteno miesto jaukumą. Kvepėjo pavasariu, tyrumu, gaiva ir labai norėjosi, kad visa tai nusileistų ant mano odos, plaukų ir pasiliktų kartu visą naktį..."

2012 m. liepos 30 d., pirmadienis

expiration date

Žinau, kad dar palauksiu, o vėliau padarysiu ką nors kvailo. O paskui gailėsiuos... Žinau, nes tai aš, aš taip darau. Nesuprantu, ar aš viena jaučiuos keistai? Ne taip, kaip turėčiau jaustis? Ar pasikeitė mano lūkesčiai? Ar aš pradėjau elgtis kvailai? Ar gali artumas būti rankutėmis susikabinęs su toluma? Ar gali mano prisigalvoti dalykai virsti tiesa? Ir noriu, kad visas mano pasimetimas būtų tik vienkartinis "pokšt", nes paskui labai skaudės.


2012 m. liepos 29 d., sekmadienis

žalia*

Pratęsiant šeštadienio įrašą ir tęsint pažadus, keliu žadėtąjį sijoną. Labai švelnios medžiagos ir labai žalias ;)


Dabar eisiu žiūrėti animacinio filmo "Bjaurusis aš" ("Despicable Me"). Traileris nuotaikingas, veikėjai smagūs - tai tikriausiai bus geros nuotaikos užtaisas šiam vakarui.
Beje, iš mamuko pasigrobiau naujas užuolaidas... Daug jaukiau dabar atrodo kambarys. Pažiūrėkit!


šiandien šeštadienis

Rašau iš seno kompo, kuris žiauriai stringa ir daro visokias nesąmones, kurių aš nesuprantu ir net nenoriu suprasti. Dar nežinau, ar įrašas bus ilgas, ar trumpas, bet... rašysiu.
Apžiūrinėjau senas foto, kai buvau dar jauna ir graži ir drąsiai galiu teigti, kad tai padeda ištrūkti iš dabarties. Nuotraukose slepiasi daug smagių akimirkų - taip bent atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet kai jose esi tu, tai žinai, kad ir tada viskas nebuvo taip spalvota. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje džiaugiesi ir liūdi, nes taip turi būti. Taip turi būti. Jei nebūtų saulės, tai nebūtų ir liūdnų debesiukų, bet juk ir lyti negali visą laiką... Keista, nežinau, ar vertėtų tai rašyti bloge, bet dabar jaučiuosi labai rami savo širdyje. Ramu ne todėl, kad viskas aišku, o todėl, kad taip nėra. Bet tame ir esmė, kad neturi būti aišku. Nebenoriu, kad viskas būtų paprasta, nes žinau, kad taip niekada nebus.
Šiandien kalbėjom, kad kai kurie nemėgsta savo išvaizdos, o kai kurie charakterio. Aš asmeniškai niekada dėl savo charakterio nesukau sau galvos - esu kokia esu: kam nepatinku, tie su manimi ir nebūna, o kam patinku, tie susitaiko, bando suprasti ir dėl mano krečiamų kvailysčių manęs nepalieka. Žinau, kad sugebu būti bjauri, turiu nepagirtinų būdo savybių, bet netikiu, kad esu visiškai beviltiška. Va su išvaizda tai vis dar nesugyvenu. Ne dėl nuo vaikystės susivėlusių plaukų kupetos, ne dėl strazdanų ir t.t., bet dėl daug mažesnių dalykų, pvz. įaugusių spuogelių ar inkštirų, t.t. Nu žodžiu, nesigilinam, nes dar įsijausiu.
Dar kalbant apie šiandieną galiu pasigirti, kad šiand nusipirkau labai gražios žalios spalvos sijoną... Gal būčiau ir griebusi juodą, bet pagalvojau, kad per daug didelis kontrastas su mano kojomis būtų ;D. Jei geri būsit, gal ir įmesiu foto, kai grįšiu ryt į Kauną ir išbučiuosiu savo fotikiuką, kuriuo jau senokai naudojaus. Dar šiandien apie dvi valandas kepiau (tikrąja to žodžio prasme) autobuse. Gerai, kad su suknia buvau, tai šios padalkas užsikėliau tiek, kad kuo daugiau kojas atidengtų. Gal ir nelabai gražus vaizdelis, bet jei tai gyvybės ir mirties klausimas, man dzin kaip ten atrodo kitiems. Ėėė... o nuo kokio žodžio kilo padalkos? Čia lietuviškas žodis? Gal reikėtų jį keisti į "suknelės kraštai"?
Viskas. Daugiau minčių viešint negaliu.


2012 m. liepos 26 d., ketvirtadienis

Iš virtuvės*

 Justina, va tau ir laukta pyrago fotkė. Šįkart jis buvo VALGOMAS! O tai tikrai didelis pasiekimas mano kulinariniame gyvenime... Receptą rasite čia. Klaidos, kurias dariau: reikėjo šokoladą (ir galbūt obuolius) labiau susmulkinti, ir šiaip galėjau daugiau tešlos pasidaryt... :D


Vakar ryte buvau ganėtinai aktyvi, todėl pameikinau tinginį su razinomis (mielai būčiau pridėjusi riešutukų, bet neturėjau)... Nubalsavus tinginys buvo skanesnis už pyragą (balsavo vienas žmogus ;D)!


O čia mano nepavykėliai, dar toje stadijoje, kai Rūta turėjo dėl jų vilties... (Raminta, tavo labai geras rankšluostis. Mano, deja, is missing :/ gal senoj chatoj??)

2012 m. liepos 21 d., šeštadienis

Kaip dienoraštis*


Nežinau kodėl, bet man patinka prieblanda... ir kai mano kambario užuolaidos užtrauktos net ir dieną. Kažkodėl nesu viena iš tų, kuri atsikėlusi iš karto atitrauktų užuolaidas ir leistų dienos šviesai pasklisti kambaryje. Nors tikrai neteigiu, kad man patinka naktis, nes dažnai tada jaučiuosiu nejaukiai (žinoma, kol nesusikuriu savo jaukumo: neužsidegu savo šviečiančio burbulo, raudonų širdelių, nepasidarau karštos arbatos puodelio, neapsikabinu Albino (čia meškinas toks) arba dar ko nors... ;)).

Tai va. Dabar 18:03val., o Liūdnas Debesiukas sėdi ant lovytės prieblandoje visas apsitrupinęs prancūzišku batonu. Valgiau jį su ščiokoladiniu sviestu, kuris priminė vaikystę, kai dar tiek daug Nutellų ir kitokių š*dellų nebuvo prikrautos parduotuvių lentynos. O "sužvejojau" šiuos du valgumynus šiandien "Ikinėj" prie Megos, kai visa sulyta užsukau "išsidžiovint" ir prastumt laiką belaukiant autobuso namolio. Ir kodėl vos tik pagalvoju apie žodį "prancūziškas", prieš akis iškyla Amelijos iš Monmartro šypsena? Ar atsimeni, Justencija, mūsų pažadą? Varysim Paryžiun berečių pirkt!
Mmm... būtų gerai mano prancūziškam batonui suveikt ilgą pienišką dešrelę ir kečiupo šliūkštelt... Būtų kai "karštas šuo".

Negalėčiau nepasigirt, kad jau rytoj turėsiu naujausią "Vampyrės dienoraščio" serijos knygą. Wuhu! Dabartinę skaitomą jau tikrai greitai baigsiu, tai pulsiu prie kitos. Kaip faina, kad nereiks laukti, kol bus išleista, nes ji jau išleista. Che!

Baigiant smagiąją dalį labai norėčiau pasiguosti... Nežinau, ar kas mane suprastų, todėl belieka rašyti čia. Tai va. Turiu darbą, dirbu, šiaip nesiskundžiu - viskas tvarkoje, bet... Bet pastebėjau, kad jau ne pirmas kartas, kai nuo dirbtinio mandagumo, linksmumo ir bendravimo išsiviepus su klientais, grįžusi namo aš net nebenoriu šypsotis. Toks jausmas, kad šypsena mane vargina ir nuo kiekvienos šypsenos galėčiau apsivemti. Viskas gal būtų gerai, jei darbe ne dirbtinai šypsočiaus, o nuoširdžiai. Bet taip nelabai išeina... Kai kurie klientai tokie šmikiai... Nemėgstu aš bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, o čia esu priversta. Gal kažkas pasakys, kad neatrodo, jog man sunku (pvz. jau susibendravau su dviem savo amžiaus šauniomis bendradarbėmis, su kuriomis smagu papliurpt, su vyresnėmis palaikau dalykiškus santykius), tačiau tikrai nėra lengva. Ir tie žmonės jau nebėra pilka masė, kaip kad buvo anksčiau, kai dėl kažkokios priežasties nematydavau jų veidų... Toks jausmas, kad dabar kiekvienas jų, išeidamas iš parduotuvės, pasiima po mažytę mano dalelę, o tai verčia mane jaustis tarsi išsunktą kempinę (negražiai skamba, bet puikus palyginimas).

Vot. Laukiu rytojaus, nes gautą išeiginę keliausiu praleisti į Vilnių. Tikiuosi, kad tai bus smagi diena su geriausia drauge!


p.s. Viskas bus gerai, taip?

2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

***

  • tos mergaitės bėgioja paskui visus, bet visada sugrįžta tik pas vieną
  • po oda jis turi laidus, o ji tik baimės kupinas akis
  • kartais atrodo, kad jie kartu tik tam, kad galėtų stumdyti vienas kitą
  • nepatinka nejaukumas minioje žmonių
  • trys žingsniai atgal, kad galėtum viską pakartoti vėl žengdama į priekį
  • baimė, nerimas, liūdesys ir abejonė - tai, ko ji nenori išvysti pakėlusi akis
  • kartais nereikia suprasti, reikia tiesiog atrasti
  • kuo dažniau kartosi, tuo mažiau tikėsiu
  • turėdama milijoną galėčiau tapti graži, tačiau visiškai prarasčiau dabartinį "aš", o to aš nenoriu
  • ir vėją galima pamatyti, kai žiūri į medžių viršūnes, pievas, debesis ir mergaičių plaukus
  • man vis dar baisu paimti žmones už rankos, nes manoji dažniausiai būna šalta
  • ar išgelbėtum žmogžudžio gyvybę? Juk abiejais pasirinkimais taptum žmogžudžiu
  • apgailėtina, kai nuleidi galvą ir leidi kitiems žeisti tave
  • tyla ne visada reiškia sutikimą, kartais - nežinojimą, slepiamas ašaras, galinčias prasiveržt nuo vienintelio pratarto žodžio
Nežinojau, kaip parašyti rišlų tekstą iš susikaupusių minčių, todėl pabėriau kratinuką. Nekažką nuotaikos prieš darbą ir privalomą šypseną.

p.s. photo -> http://www.flickr.com/photos/netadror/5352091643/in/photostream

2012 m. liepos 16 d., pirmadienis

Norų sąrašiukas*


Tikriausiai niekam neįdomu, ko aš dabar norėčiau, tačiau kadangi mano blogas - maža dykuma, kurioje skraido sudžiuvusios žolės kukuliai, galiu sau leisti papliurpti niekus, nes niekas to nepastebės. 
Tai va šiuo metu norėčiau, kad nepradėtų lyti, nes reikės greitai žingsniuoti į darbą ir kad nenutrintų naujosios basutės (raudiooonooos :P)... Dar norėčiau pakilti "apžvalgos rato" karusele, iškepti skanų pyragą (apie du praeitus nutylim, nes jie neverti nė vienos eilutės), rasti naują dainą, kuri tikrai ilgai nenusibostų, nusipirkti peršviečiamą, gėlėtu rašteliu palaidinę (čia šito geriau nenorėti, vien dėl žodžio "nusipirkti"), noriu vėl nusidažyti plaukus raudonai (Justinai labai tinka jos eksperimentas), kad greičiau atsiųstų sijoną ir jis man būtų kaip tik, noriu dar spėti paskaityti knygą ir kad viskas būtų gerai.

*picture ->  http://liudnasdebesiukas.tumblr.com/post/25221636995


2012 m. liepos 14 d., šeštadienis

Apie viską*

Nutiko taip, kad liūdnas debesiukas nesijaučia gerai pastaruoju metu. Dažnai palyja, paerzina aplinkinius savo burbėjimais. Tokia jau esu, negaliu visada klykaut iš laimės. O kas nutiko, nežinau... Toks gyvenimo tarpsnis tikriausiai.
 Nusiraminimo ieškau "Vampyrės dienoraščio" knygos puslapiuose... Ta knyga dabar, matyt, vienas iš netikros saulės spindulių, prasiskverbiančių pro mano debesiukus. Turiu pasigirt, kad nusipirkau jau kažkieno perskaitytą knygą, bet tvarkingą ir 15 litų pigesnę negu dabar kainuoja knygyne. Keliaus ji mano kolekcijon. Bet yra ir minusiukų šioje knygų serijoje. Pripažinsiu, kad knygoje užknisa ne fantastika (vampyrai, kiciunės, vilkolaliai, Galios, "išėjimas" iš savęs ir visokia kitokia magija), bet tikėjimas tikra meile ir pvz. tokios eilutės: "Stefanas. Pagaliau jos drebanti širdis surado atilsį mintyse apie Stefaną. Jam vis viena, kaip ji atrodo, - svarbi tik jos gerovė. Leisdama į vonią šiltą vandenį Elena užsimerkė, nutraukė prilipusius drabužius ir nugrimzdo į svajas apie Stefano meilę ir palaikymą." Bla bla bla. Užknisa skaityt, net nesuprantu kodėl. Kažkaip ir moteris (L. J. Smith), rašiusi knygą, atrodo metuose jau, bet tokios mintys... nekažką. Kažkokių dramų labiau norisi, o ne idealumo. Ak taip, dar knygoje šmėžuoja Deimonas. Va apie jį skaityt įdomiau (ammm ir ne dėl to, kad kai žiūriu serialą man labai patinka Ian Somerhalder... nu gerai gerai, gal čiut čiut ir todėl). Na suprantu, kad "Vampyrės dienoraščio" serija skirta paaugliams, bet vis tiek, nesijaučiu dar tokia sena... Va, pavyzdžiui, kai Anne Rice "Lestatą" skaičiau, arba "Interviu su vampyru", tai ten kartkartėlėm turi susikaupt, kad reikiamai mintį pagautum. Ir skaitosi sunkiau, bet jauti, kad gera, kai knyga reikalauja iš tavęs pastangų, o kai įveiki, jauties "kietesnė". Mačiau iš Anne Rice serijos jau yra nauja knyga "Prakeiktųjų karalienė". Verta grieko tikriausiai... Pagalvosiu, ar galiu sau leist gundytis. Kažkaip faina skaityti knygas, kurias nori skaityti, o ne tas, kurias reikia. Ta proga tegu pradeda lyt pinigais ir knygų akcijom. Wuhu! Amen.
Grįžtant prie liūdno debesiuko temos suprantu tik tiek, kad nieko nebesuprantu. Esu pasimetus ne tik savo gyvenime, bet ir savyje. Kai vakar vėlai vakare pėdinau iš darbo, buvo apėmus tokia nuotaika, kad nieko nebenorėjau ir nieko nebereikėjo, nors giliai širdyje taip nebuvo, nes kiekvieną kartą praeinant pro chronius, berniokų grupeles, traukiančias į visokius načnykus, ramindavau save, kad "nieko nebus, nesikabinės, ramiai praeis" ir tvirčiau suspausdavau ašarinių dujų balionėlį rankoje, taip sakant, dėl visa ko. Nenorėčiau būti dar viena dingusi mergina. Galiausiai pavargau nerimauti ir paskambinau Justencijai. Tada buvo daug smagiau eiti, nes jutau kito buvimą šalia (nors Vilniuj iš tikro). Žodžiu, linkiu, kad kažkas ne blogo, bet ir ne gero atsitiktų autobuso vairuotojui, kuris neatvažiavo... Psio. Viskas.

R.


2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

Mano laiptukai*

Ar kartais pamirštat pasaulį, verdantį aplink jus, ir tais kartkartėliais galvojat tik apie save? Nors niekada nemaniau, kad taip pasakysiu, bet šiandien pagavau save taip darant. Kada? Ogi tada, kai stotelėje laukiau autobuso. Na, tiesą sakant, ne visai stotelėje, o ant laiptukų, esančių prie jos. Jie patogesni už suoliuką stotelėje, pro juos retai praeina koks žmogus, ir ten būna pavėsis... Vakar sėdėdama ant tų laiptukų ir laukdama autobuso apsitvarkiau nagučius (pašalinau nagų odeles :D), šiandien - valgiau pigius IKI parduotuvėj pirktus vaisinius oranžinius ledus (tipo apelsinų skonio), paspalvinau markeriais ant savo darbo grafiko, kurį man atspausdino bendradarbė. Gal ir kvailai atrodau praeiviams iš šalies, bet juk įmanoma numirti iš nuobodulio belaukiant autobuso 30-40 minučių, todėl ir nekreipiu dėmesio į pasaulį, o mąstau tai, jog svarbiausia, kad man gerai.
Apskritai, kodėl žmonės tokie skirtingi? Vieni būna malonūs, kiti - bjaurūs (ir tai, šis žodis dar per silpnas). Kartais atrodo, kad pastarieji žmonės kaltina tave už visas blogybes, esančias jų gyvenime, nors tu jų net nepažįsti. Priešingai negu nemalonūs žmonės, nuoširdūs ir smagūs visada praskaidrina mano dieną. Jie dažnai man pirmi palinki geros dienos, nors tai mano darbas pirmai jiems to palinkėti (viena iš privalomų frazių darbo metu). Kartais net susinepatoginu, pasijuntu kalta dėl to.

Ketvirtadienį dariau mišrainę. Taigi, kad dar kada nors ją pasidaryčiau vėl, pasirašau sau produktus: pora virtų bulvių, pora svogūnų laiškų, pora kiaušinių, rūkytos šoninės gabaliukai apkepti keptuvėje, majonezas, prieskoniai. Tiesą sakant mišrainėje turėjo būti ir raugintų agurkų, deja, stiklainiuką, grįžusi su pirkiniais, buvau padėjus į spintelę, o kai pradėjau viską makaluoti mišrainei, apie tuos agurkėlius visai pamiršau. Na bet ganėtinai skani gavosi. Justina, Alijošiau, rekomenduoju pabandyt!


P.S. Jūs dar nematėte mano šviečiančio rutulio :P (labai norėjau pasigirti :D)

R.