*Parašysiu knygą

* photo by ~She-hates-mondays (Deviantart.com)

"Ji apkabino šiltą puodelį delnais. Ankstus rytas... Blakstienos tarsi magnetai traukia vienos kitas. Giliai įkvėpė ir sulaikė rytą savo plaučiuose. Tada lėtai paleido jį. Rytą ir jį... Nebus taip, kaip buvo, bet gal tai ir į gerą."


Rašinėju tokias pievas ir pati stebiuosi, iš kur tokios mintys, iš kur tokia kūryba. Nei aš ką myliu, nei man kas patinka ir apskritai maksimumą, ką kam nors jaučiu, tai prisirišimas. Tiesiog pripranti prie žmogaus ir tiek. Įdomu, čia gerai, ar ne? Žvelgiant iš vienos perspektyvos nieko blogo, nes pykčių atveju galiu viską lengvai paleisti, žvelgiant iš kitos - neatiduodama dalies savęs, pati nepatiriu visko, ką galėčiau. 

Pastarosiomis dienomis susilaukiau komplimentų. Keista, nelabai patinka man juos girdėti. Vis tiek prieš daugelį merginų jaučiuosi blogiau nei pilka pelytė, besislepianti kambario kertelėje. Nežinau, iš kur toks nepasitikėjimas savimi ir mintys, kad niekam nepatinku. Juk porą draugų vis tiek turiu. Tai jau vis šis tas ;D. Be to, visi žinom, kad geriau pora gerų, negu milijonas tokių, kurie paliktų nelaimės atveju.
Ai, viskas.

Gero vakaro,
R.

p.s. kai užaugsiu parašysiu knygą. Ir visai ne istorinę. ;D

*Šiugždesys po kojomis ir rankoje garuojanti latte

Koks malonus tas jausmas, kai girdimas lapų šiugždesys po kojomis, o rankoje garuoja termosiukas su karšta, saldžia latte. Aš nebūčiau aš, jei kas keletą minučių neatidarinėčiau dangtelio ir nebandyčiau pajausti rudens ir garuojančios kavytės kvapų mišinio. (Taip taip... kasmetinis įrašas apie rudenį (praeiti metai čia).)
Kaip gražu, kai prisimerkus žvelgiant į gatvės žibintą galima matyti "saulę" su visa galybe spinduliukų, deja, netikrų - "elektrinių". Šiandienos vakaro oras traukte traukia į savo nematomas rankas, kurios gali lengvai priversti nusipurtyti nuo šiurpuliukų vos prisilietę. Su kiekvienu akies mirktelėjimu darosi vis tamsiau, paskutiniai dienos šviesos gabaliukai dingsta ir aš pasiduodu... pasiduodu savo mintims.

Nebekovosiu prieš tai, kas susikaupę manyje: abejones, dvejones, tylą ir kartais vis garsėjantį minčių triukšmą. Iš tiesų, nežinau kaip pasakyti, bet dabar turiu du kelius: atsitraukti, o paskui verkšlent, kaip man negerai, bet būti savo "zonoje", suprastoje ir kontroliuojamoje, arba žengti į priekį, į tai, kas nauja. Žengti į priekį? Bet aš bijau... Bijau nežinomybės, laukiančios priešakyje, bijau savo abejonių, kurios gali paveikti ne mane vieną. Ilgai stengiausi negalvoti apie tai, paslėpti savyje, bet juk niekur nepabėgsi, nes net nėra kur bėgti, nėra ir nuo ko bėgti. Jaučiu, kad pasirinkus antrąjį kelią galiausiai įskaudinčiau ne tik save, nes man reikia visko arba nieko - netobulos tobulybės arba nieko. Dabar turiu daug daugiau nei nieko, bet to nepakanka. Nežinau, galbūt pakanka kitam, bet negali juk smaugti savęs dėl kito laimės? Gali? Negali...

Oi, kaip praverstų man šalia latte koks vienas "fortune cookie"... Gal perlaužus jį staiga kiltų geniali mintis, o gal kvaila, bet bent kokia mintis kiltų... o dabar nieko. Žinau tik viena, kad nenoriu subyrėti į daugybę mažų ašarų, o paskui lipdytis save iš naujo. Tokių minčių lydima nebejaučiu net vakaro pirštų, vis besitaikančių palįsti po striuke, prisiliesti... Belieka užsimerkti, atsimerkti ir vėl visas mintis paslėpti tamsiausioje proto kertelėje - ten, kur joms ir vieta.

Žinot, kad ir ką besakytumėt, bet man ruduo - magiškas metas. Net lietus rudenį yra gerai (žinoma tada, kai nereikia kur nors eiti). O ką jau kalbėti apie tokias gražias dienas ir vakarus kaip šiandien. Jų nesubjauroja net mano sapaliojimai.

jūsų,
R.

.einantys dviese

"Jai reikia tik prisirišimo, kad žinotų, jog kažkas yra šalia. Nieko daugiau.
Kartais ji trauks žemyn tarsi nematoma jėga, kuri traukia į dugną, kai beplaukiant pritrūksta kvapo. Kartais iš visų jėgų laikysis, neleisdama kristi abiems.
Labai dažnai nenorėsi jos matyt dėl to, ką ji pasakys ar padarys, tačiau ji nenustos būti savimi...O tau telieka tik rinktis mylėt ją ar ne... Tikiuos žinai, kad jai reikia tik prisirišimo?"

R.

photo by ~Pretty-As-A-Picture

.prie kavos

Galbūt šįkart verčiau pažvelgti į kitą pusę, kurioje laukia nežinomybė? Nors nežinomybė daro mus bailiais arba, atvirkščiai, paskui besekančiais ir rankas į ją ištiesusiais vaikais, bet būtent ji ir kuria mūsų troškimus, be kurių mes būtume tik padarai, mažai besiskiriantys nuo mašinų. Dažnai pačiupdavau save besvarstant "kas būtų, jei...", tačiau tik dabar supratau, kad kol nepabandysiu, tol tai ir liks paprastu "kas būtų". Nuo šiol kovosiu su milžinais, stipriai pūsiu prieš vėjo malūnus, bet nepaliksiu vietos savyje dvejonėms.
Smagu. Smagu giliai įkvėpti ir tą akimirką sustabdyti neramumą širdyje.

Rūta

*photo by ~SnjezanaJosipovic

Žinot, kas sukasi mano galvelėje? Ogi mintys apie šiltą kakavą ir joje plaukiojančius zefyriukus. Šis derinukas tikrai sugebėtų pakylėt mane vienu žingsneliu arčiau žvaigždėto dangaus, kur galėčiau apsikabint mėnulį ir lėtai sūpuotis jo įlinkime kaip supamame krėsle. Tikriausiai pajutot, kokia mano nuotaika šiandien. Gal dėl to, kad miegojau praeitą naktį tik 5val. ir šiandien svaigsta galva?.. Aš mėgstu miegoti, nes tada nereikia gyventi.

Pasigirsiu. Šiandien nusipirkau naują puodelį. Sąžinę raminu tuo, kad vieną puoduką netyčia sudaužiau kažkokį ankstyvą rytą ir man "tikrai" reikia naujo, nes daugiau "neturiu". Na supratot - dar vienas nereikalingas pirkinys. Tačiau, kad ir kaip atgailaudama už tokias nuodėmes, vis tiek puodeliu labai džiaugiuosi. Jis visiškai paprastas: be jokių paveiksliukų, gėlyčių, mozaikų ar dar kokių biesų, tiesiog nudažytas stručio kiaušinio (;DD) spalva. Galiu pasakyt, kad ši spalva superiškai derės prie puodelyje garuojančios kapučino, latte, ar tiesiog aromatingos ir stiprios juodos kavos. Ech, žiūriu vis nukrypstu prie gėrimų... Tačiau man šiandien jauku, o koks jaukumas, kai šalia negaruoja kažkas kvepiančio ir šilto.
Ta proga reikia kočiot virtuvės link.

R.