"Vakar dariausi vaisių salotas, o vakaras kvepėjo vakaru. Kažkas buvo palikęs pravertą langą… Girdėjau garsus, kurie kuteno miesto jaukumą. Kvepėjo pavasariu, tyrumu, gaiva ir labai norėjosi, kad visa tai nusileistų ant mano odos, plaukų ir pasiliktų kartu visą naktį..."

2011 m. gruodžio 27 d., antradienis

...nothing's changed, no one can take your place

photo by ~latecheckout

Kodėl kartais "užplaukia" tokia nuotaika, kai nori kažką parašyti, bet negali? Va kaip dabar. Tiesiog traukiu žodžius iš savęs.
Praėjo Kalėdos, tačiau jų šventinės nuotaikos nepajutau... Nors namai kvepia cinamonu (Justės dovanotoje eterinio aliejaus žvakidėje beveik nuolat rusena ugnelė, skleisdama šiltą aromatą), eglė papuošta galybe saldainių ir auksiniu lietučiu, šiltos, storos kojinės apkabinę pirščiukus ir teikia minkštumo jausmą, o ant stalo guli naujausia "Vampire Diaries" knyga, tačiau trūksta namuose kažkokio spinduliuko (gal Pūkio?), kuris visus šiuos dalykus sujungtų į harmoningą ir jaukų derinį...
Miegu daug, tačiau ganėtinai prastai, nes ryte (o gal geriau sakyti dieną?) pabundu visa tarsi apsvaigus, sunkia galva... Ir sapnuoju kažką negero kasnakt, nors ryte jau nebepamenu, tačiau sapnai palieka tą tuštumą viduje.
Pasinėriau į baisiausią "narkotiką" - serialus: Vampire Diaries, One tree hill... tačiau stengiuosi jiems atsispirti, nes per juos imu nebesiorientuoti laike ir pamirštu, kad reikia gyventi pačiai.
Malonu klausyti, kaip kitiems smagiai lekia šventės, tačiau skaudu, kad negaliu pasakyti to paties. Žinau, kad šis "slogutis" yra laikinas, tačiau kol kas jis nepalieka manęs ir slampinėju po kambarį kaip nesava su mintimis...
Ir trūksta ne to, kas yra delnuose, bet to, ko negali turėti.

2011 m. gruodžio 13 d., antradienis

Gruodžio 13

Nebėra mažiausiojo mūsų šeimos nario. Niekas nebepasitiks grįžusios namo, nebeiškels nosytės, prašydamas, kad jį paglostyčiau, niekas linksmai nebešokinės ant lovos ir nebesikėsins į kompo laidus... Nebeturiu jo, Pūkio. Šiandien praradau daugiau nei draugą.

2011 12 13


2011 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

...ir ji pradeda meluoti


Kartais ji pasineria tarsi į vandenyną ir didelės bangos, pradžioje dužusios jai į veidą, siūbuoja ją...
Kartais ji pasineria į vandenyną ir lėtai grimzta žemyn...

Ji nejaučia šalto vandens. Vanduo jaučia ją - nebyliai liečia jos kūną ir akis, prasiskverbia į ją ir užpildo plaučius. Širdies dūžių aidas girdisi aplinkui... ir ji pradeda meluoti, nors jai ir skauda.
Ji žino, kad tu vis dar ieškai ašarų jos akyse... Tačiau jų nerasi. Vanduo pasiima ir jas, kaip ir paskutinį oro gurgšnį.
Vandenyje ji negali klykti, gali tik blaškytis, kojomis siekti vietos, nuo kurios galėtų atsispirti. Tačiau kartais ta vieta yra taip giliai, kad net atsispyrusi nepajėgia pasiekti vandens krašto.
Ir vis dėlto, be šio vandenyno ji nepažintų savęs, nemylėtų savęs, nesuprastų, kad ji gyvena ne dėl tavęs, o tik dėl jos pačios. Nes ji pati yra stebuklas, nors ir liūdnas...


2011 m. gruodžio 10 d., šeštadienis

*varškės burbuliai

Šiandien prabudau ryte ir, kol kiti dar miegojo, susimąsčiau, kad labai noriu varškėčių. Tram pam pam, apie 12 val. jau tepenau IKI'nės "koridoriais"... kad galėčiau išpildyti mažuosius savo troškimus.
Taigi, kas gavosi matot viršuje. Justina išvadino mano keptus varškėčius-burbulius spurgom... ;D

Paruošimas: du varškės pakelius ištryniau su dviem kiaušiniais, šaukšteliu cukraus ir žiubsniuku druskos. Tada puoduką miltų sumaišiau su maždaug nubrauktu šaukšteliu kepimo miltelių ir supyliau viską į tą trintą mišinį. Paminkiau paminkiau ir formavau rutuliukus. Galiausiai kepiau aliejuje. (p.s. su Justina aptarėm, kad geriau kepti ant mažesnės ugnies, nes kitaip jie per daug noriai apskrunda)

Keista, mano liūdesiukų blogas tampa kažkokiu maisto blogu...

2011 m. gruodžio 6 d., antradienis

rauginti kopūstai ir Hocenplocas


Prisimenat, kad pasktiniam įraše sakiau, jog greitai bandysiu daryti raugintų kopūstų sriubą? Šiandien išaušo ta diena, kai kambariokės Ramintos puode garuoja mano sriuba. Kažkodėl kiekvieną kartą pagalvojus apie raugintus kopūstus, prieš akis iškyla plėšikas Hocenplocas iš vienos vaikiškos knygutės, kurią skaičiau gal prieš 12 metų... Toje knygelėje yra tokia scena: šviečia saulė, mergytė su berniuku bėgioja po kambarius, o jų močiutė verda raugintų kopūstų sriubą ir kepa dešreles. Ore sklando maisto kvapas... (kažkas tokio). Nors šiandien ir beveik nešvietė saulė, bet mano kaimynam tikrai jačiasi raugintų kopūstų aromatas. :D


Kaip dariau? Jaučiu, kad visi ir taip žinot (čia tik man vienai dabar sriubų virimo pirmi kartai).
Tai va: į užvirusį vandenį puode metamos supjaustytos bulvės, morkos ir dedami rauginti kopūstai. Tada įmetami keli lauro lapai, keli juodieji pipiriukai, sultinio kubelis. Verdam! Per tą laiką supjaustome rūkytą šoninę ar lašinukų, svogūną. Šoninę/lašinukus pakepame tol, kol išsiskiria riebaliukų ir tada sumetę svogūno gabaliukus pakepame dar, kol svogūnai pagels. Sriubai jau beveik išvirus, supilame keptuvės turinį į puodą ir dar šiek tiek paverdame. Vuolia.

* kaip visada, visko dedame pagal skonį ;D

R.

2011 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Liūdnas debesiukas virtuvėje

Pastarosiomis dienomis mane labai patraukė sriubos. Norisi valgyti valgyti valgyti, o paskui miegoti. Nors nesu kulinarė ar šiaip labai mėgstanti gaminti maistą, tačiau, kai labai nori, tai tenka prisiversti ir ratais aplink puodą pabėgioti kaip kokiai raganaitei.
Tai va prisiskaičiau visokių receptų pagooglinus ir galiausiai, kažką pridėjus, kažką atėmus, išsiviriau dvi sriubytes: kopūstų su vištiena ir burokėlių su mėsos kukuliais. Žinau, kad tokios jau čia ir sriubos (daugelio išlavintam skoniui - grynas niekis), tačiau receptus užsirašysiu čia pati sau, nes visokius popiergalius greitai išmėtau, o paskui vėl raudu, kad nežinau, ką pasidaryti ir t.t.

1. Kopūstų sriuba su vištiena.


Reikės:
  • Kopūsto (būtent žalio, o ne kokio rauginto)
  • Kelių bulvių
  • Morkos
  • Poro
  • Sultinio kubelio
  • Rūkytos vištienos kulšelės (nom nom)
Supjaustom bulves ir morkas ir metam į verdantį vandenį. Reikia leisti šiek tiek pavirti, o per tą laiką supjaustome kopūstą, porus. Kai pamatome, kad bulvės su morkomis apvirė, sumetame kopūstus ir porus... Paverdame. Tada paskandiname sultinio kubelį puode... Pakarštavojam, ar sultinio pakanka. Tada sumetame papjaustytą gabaliukais rūkytą vištieną. Čiut čiut paverdame ir vuolia!


2. Burokėlių sriuba su mėsos kukuliukais

Reikės:

  • Marinuotų burokėlių
  • Kelių bulvių
  • Morkos
  • Pomidoro
  • Poro
  • Mėsytės (jautiena, kiauliena... nelabai svarbu)
  • Kiaušinio
  • Pipirų
  • Lauro lapų
  • Sultinio kubelio
  • Šaukšto kokio skanaus pomidorų padažo
  • Druskos
Tai va. Kukulių receptą nusižiūrėjau iš "Beatos virtuvės": mėsą sumaišyti su pipirais, druska ir kiaušiniu. Formuoti kukuliukus ir dėti juos į verdantį vandenį su šiek tiek pipiriukų bei lauro lapais. Sumažinti ugnį ir nugriebti putas. Kukulius pavirti apie 10 min. Toliau pjaustyti bulves, morkas ir jas mesti į puodą. Leisti viskam pavirti. Tada dėti į puodą sutarkuotus marinuotus burokėlius, supjaustytus porus ir pomidorus. Įmesti sultinio kubelį ir leisti viskam pavirti. Galiausiai jau viskam išvirus įdėti į sriubą pomidorų padažo ir po kokios pusės minutės jau galime puodą nukelti nuo ugnies. Šaukštus į darbą!

*Visus ingridientus reikia dėti pagal savo nuožiūrą. Pvz. aš nelabai mėgstu virtų morkų, todėl jų daug neprikraunu, tačiau bulvių dedu nemažai.
Greitu metu planuoju virti raugintų kopūstų arba pupelių sriubą. Pranešiu, kaip sekėsi.

Be sriubų virimo, dar užsiimu kursinio rašymu, kuris laaabai sunkiai sekasi. Ant pirštų jau skaičiuoju dienas iki sesijos pradžios ir paslapčia nervinuosi. Širdies reikalus trumpam išjungiau, nes jie jau per gerklę lenda, norisi pabėgti ir pasislėpti kokioje spintoje nuo jų. Tai va. Tiek.

Jūsų,
R.