Na taip, kas aš tokia, kad aiškinčiau, koks žmogus kam tinka? Nei aš normalių ilgų draugysčių turėjau, nei ką... Bet čia matyt dėl to, kad man smagu būna tik pradžioje, kol galiausiai viskas nusibosta ir suvokiu, kad vėl bandau žmoguje ieškoti gerų savybių, kurios atsvertų tas, kurios mane užknisa, kad vėl bandau įtikinti, kad žmogus man patinka, nors iš tikrųjų tai nė velnio ir akys nebenoti žvelgti į kitas akis, pasidarau burbanti boba ir bandau viską užraukti... Gaila, kad šio veiksmo dar nesu gerai įvaldžius ir pati kenčiu nuo to, kad kitą galiu įskaudinti.
Keista, šiais metais pakankamai dėmesio gaunu iš vyr. g. atstovų. Tik kad mane mažai jie domina... Nesutverta aš draugystėm ir visom tom isterijom, šypsenom ir t.t. Nenoriu pažinti giminų, noriu tik gerai praleisti laiką, bet kad rytojaus ryte niekas neateitų ir neprašytų rytinio bučinio, o tiesiog pasakytų "labas, kaip sekas?" ir nueitų pro šalį. Ar taip daug prašau?
Žinau, kad esu savandaudiška, nesileidžianti, kad mane kritikuotų kiti, tačiau pati besikabinėjanti prie kitų smulkmenų. Problema tame, kad nieko dėl to negaliu padaryti. Galiu pasakyti tik "Labas. Aš Rūta. Tokia esu." Ir dar kartą pavadinkit mane "pupuliuku", "pūkeliu", "zuikučiu" ar kitokiu šūdeliu, prižadu, parodysiu faką ir nueisiu.
Ir nesvarbu, kad kartais jaučiuosi vieniša. Aš moku su tuo susidorot. Jaučiu, kad man net ima patikti būti vienai.
photo by ~Silecia
