Šiąnakt iškelsiu antenas, kad gaudytų žvaigždžių bangas... ir patalpintų mano sapnuose.
Šiąnakt paliksiu šviesą tavo kambary ir tris nakties drugius, kurie pavargę nuo šviesos, nutūpę ant tavęs švelniai suglaus sparnus.

Liūdnas Debesiukas

Prie kapučino

Liūdną debesiuką vėl apėmė nerimas. Kodėl gi negaliu leisti sau paprasčiausiai giliai įkvėpti, trumpam sulaikyti orą plaučiuose, o vėliau jį "paleisti" kartu su visais nerimais? Norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta. O gal yra? Tačiau aš taip nemoku...

Šiandien palepinau save vėsiu vakaro oru, kapučino kavyte, dviem padielkom rafaelo (nes be riešuto) ir vienu mamos darytu saldžiu kukuliuku (vidurinysis burbuliukas, recepto nežinau, bet jei kas susidomės, galėčiau paklausti). Žinoma, nebuvo viskas labai sklandu, kaip norėčiau. Kad į balkoną patektų daugiau vakaro, teko praverti langą... kurį čiut čiut palaužiau. Nežinau, ar mediena čia kalta, ar aš labai stipri... Tikiuosi, kad antras variantas.

Siurbčiojant kavytę mintys keliavo į vakarykštį mano ir Justinos pokalbį. Kalbėjom apie tai, kaip susilaikyt nuo parašymo vaikinui, jei jis tau patinka, tačiau nenori būti įkyri, kad nepagalvotų, jog negali nė dienos iškęst ir t.t. Taip pat padiskutavom, kodėl vis dar neturim vaikinų. Galiausiai Justina išrėžė, kad kalbu šiandien (t.y. vakar) itin protingai šia tema (o tai man nelabai įprasta, nes daugiausia murmu, kad kaip kažkam kitam galiu patikt, jei pati sau nepatinku?). Tačiau nusibodo man kaltinti save, tuo labiau, kai dažniausiai TOKIE vaikinai aiškina, kokios turi būti merginos, kad net nesuvokiu, kaip jie gali kažkokios tobulybės reikalauti iš mūsų. Taigi pasigirsiu, ką gi aš ten tokio pasakiau. 1. Kartą atstumta daugiau nelįsiu, nes tiek savigarbos dar turiu. Jei staiga imčiau patikti - ne mano bėdos, net jei tai ir žinočiau. Kas sugadino reikalą, tas tegu ir tvarko. 2. Nesam tokios beviltiškos, kad negalėtume susirasti vaikinų, paprasčiausiai jų neieškom, "iš nevilties" nesikariam bet kuriam ant kaklo (vakarėliai su iš karto žinomu faktu, kad nieko iš to nebus, priskiriami ne nevilčiai, o smagumui, taip pat, reikėtų iš sakinio išbraukti žodžius "kartis", "bet kuriam" :D). Labai įstrigo man atmintyje Evelinos žodžiai: "Manęs tėvai nemokino lakstyt paskui bernus". Ką galiu pasakyt? Manęs irgi ne. 3. Jei kažkam nepatinka mano charakteris, strazdanos, akys, smakras, veido forma, kūnas ar dar kažkas, tai čia ne mano problemos, nes bet kokiu atveju negaliu pasikeist. Ir nesikeisčiau dėl kito...
Tai va kokie pasvaičiojimai. Nežinau, ką mano kitos merginos, tačiau nuo šiol aš manau taip.

R.

moliūgėliai iš lagamino*

Vakar kuičiausi savo lagamine, kuris dar neiškrautas po grįžimo iš Kauno (grįžau 10 dieną :D), o dabar jau jį perkraut reikia kitiems žygiams, dėl kurių šiek tiek imu nerimauti. Žinoma, kad kilodama savo ryziukus sumąsčiau pasistaipyt prieš savo priešą - veidrodį. Tai va. Iš poros rūbų sukonstravau pirmus du koliažiukus. Su juose esančia gėlėta palaidinuke jaučiuos kaip moliūgėlis, todėl taip pavadinau šį įrašą.
Šiandien su mama prasinešėm per Babilono krautuves ir nusipirkau 3-iam koliažiuke esančią maikutę ir basutes. Maikutė Justencijos buvo pagirta, o basutės papeiktos, bet man vis tiek labai jos patinka. Labai labai patinka... žinoma iki pirmo nutrinimo patiks. Taip pat dar prigriebiau ir popigam BALTUS kedus. Nežinau, ar turiu dabar dar kitus baltus batus, nes tie balti batai man tarsi "šviečia" ir "ragina" žiūrėt žmogui ne į veidą, o į juos, todėl tokių ir neperku. Bet mama primygtinai sakė, kad kedukai balti gražiau atrodo už juodus, todėl pasitikėjau brandesniu skoniu ir taip jie atsidūrė mano namuose. Senokai turėjau kedus... inkarai buvo užėmę jų vietą. Va dabar lietingu klimatu eisis kaip per sviestą!
^--keduuuukai :D

Žodžiu, tiek žinių iš mano lagamino. Prisigyriau, oi kaip prisigyriau! Winamp'e groja Madonna - Revolver ... Klausau senas dainas, kurios primena baraką... Norėčiau dabar šokių vakaro 11aukšto rūkykloj. Kokie šokiai rūkykloj? Smagūs.

Svajonės ir atspindžiai vandenyje

Sako, kad jei "įdedi" visą save, tai svajonės pildosi. Drįsčiau šiems žodžiams pasipriešinti: nusišypsoti (kad nesudaryčiau įtampos) ir juos paneigti. Mano kuklia nuomone, ar svajonės pildysis ar ne, priklauso nuo pačių svajonių. Mano svajonės brangios arba neįkainojamos. Spėju, kad užkliuvote už žodžio "brangios" ir iš karto pagalvojot: "va šita - dar viena sumauta materialistė, svajojanti apie rūmus, rožių krūmus ir visą kitą š...". Deja ne. "Brangios arba neįkainojamos" reikėtų skaityti kartu, o ne dalinti svajones į brangias ir į neįkainojamas. Jungiau/skyriau jungtuku "arba", nes nors ir išpildyčiau dalį svajonės turėdama belenkiek pinigų, užsispyrimo, pasitikėjimo savimi ir visokių kitokių gėrybių, kita dalis vis tiek liktų neįgyvendinta. Tad neverta bandyti pildyti pusės svajonės, jei paskui užstrigsi "mirties" taške. Tai va, nors ir stengčiaus iš visos sysės, nepavyktų. Gerai, kad nesistengiu.

Prieš kelias dienas radau kažką panašaus į paaiškinimą, kodėl aš vis niekaip nesuprantu savęs, nežinau, ko noriu, ko ne ir t.t. Nežinau, ar jūs esate kada žiūrėję į susidrumstusį, smarkiai banguojantį vandenį? Tikriausiai esate, juk visi kažkada buvom vaikai ir žaisdavome lietaus balose ar upėse. Tai va, kai žiūri į tą vandenį, tu matai tai, kas plauko jame (šiaudeliai, šapeliai, smėlio ar žemės krisliukai, gal maža žuvytė, jei jums pasiseka), tačiau kažkuriuo metu tu atkreipi dėmesį ir į atspindį jame - t.y. veidą, vandenyje neturintį aiškios formos, banguojantį, siūbuojantį ir visaip kitaip besidarkantį. Tuo metu, kai žvelgdavau į tą banguojantį veidą, visada norėdavau padaryti vandenį skaidrų ir ramų, kad galėčiau aiškiai įžiūrėti atspindį. Dažniausiai prisiliesdavau prie jo ranka ir viską sugadindavau. Tada supratau, kad turiu tiesiog laukti, nes daugiau nieko negaliu padaryti. Visa, kas yra po atspindžiu, vandenyje, - tai kiti žmonės, jų veiksmai. Bet vandenį drumsti tu pats ir todėl nesupranti savęs, nes tai, kas yra vandenyje, sužadina smalsumą, norą paliesti, išimti ir t.t. Ai žodžiu, čia sunku paaiškint... Jei trumpiau, tai aš pati kalta, nes kišu "trigrašį" ten, kur nereikia ir niekaip negaliu palaukt. Mama atnešė ledų!!!

Ate.
P.S. nom nom nom

P.S.2 Kalbėdama apie balas prisiminiau Justiną. Kažkodėl pirmasis mano prisiminimas su ja susijęs su lietaus balomis ir tomis tapkėmis, tarsi iš putų. Kai buvom mažos, buvo populiarios tokios įvairiaspalvės, vandenyje plaukiančios... Tikrai visi visame kieme nors po porą tokių turėjom. Deja, nemoku jų apibūdinti. Tikri "šedevrai" buvo, turge turbūt nebuvo prekeivės, kuri neturėtų jų parduoti. Tai va... tada mes dviese buvom prie to namo, kur yra prie gatvės ir stovi kitaip, nei mūsiškis :) (prie jo ta kašė stovėdavo), braidėm po balas, vėliau supėmės ant supynių, už mūsų namo, ir ji man guodėsi, kad tėvai jai liepia jiems padėti, o Vytukui (jos broliui) nieko nesako ir neprašo. Vot.

Ugly people*

"It's a beautiful world with ugly people" (Pretty Reckless - Ugly people)

Mes visi esame kažkuo baisūs, nesvarbu, ar tai išorė, ar vidus. Ir jei manai, kad tu esi išimtis, tai žinok, kad išimčių nėra ir tu lygiai toks pat kaip visi kiti šiuo klausimu. Jei to sau nepripažįsti, dėl to yra trys priežastys: pirma, meluoji sau, antra, meluoji sau, trečia, esi per daug durnas/durna, kad sugebėtum į save pažvelgti kito akimis ir užčiuopti savanaudiškumo, šykštumo ar kokį kitą siūlą. Ach, sugalvojau ir ketvirtą priežastį - neturi veidrodžio. Ha ha. Na dar ir penktą - meluoji sau. Tad visi rankas į viršų ir sušunkam tris kartus "valio"!

Kodėl aš čia šitaip užsipuoliau visą populiaciją? Tikriausiai todėl, kad Pretty Reckless klausau... Jų dainos visada sužadina kažkokius jausmus. Žodžiai... žodžiai paprasčiausiai nuostabūs, jautrūs, pikti, liūdni ir švelnūs... Kitą vertus, kaltininkas viso to gali būti ir filmas, kuriam išeikvojau visą valandą savo jaunystės. (Žinot, kaip senatvėj gali valanda būt svarbi? Per valandą gali netekt paskutinio plauko ar paskutinio, ir tai klebėjusio, danties. Va po tos valandos nebebus ką ant galvos šukuot, obuolio taip pat nebeatkąsi...) Filmo sveiku protu net pasitelkusi visą smegenų pajėgumą negaliu suvokt, nors viskas buvo realu: niekas neskraidė ant šluotų, nekandžiojo kaklų, neturėjo matriciškų sugebėjimų ir milijardo kulkų ar septynių gyvenimų. Ai whatever... nervinuos dabar. Nuoširdžiai pasakysiu ŠŪDINAS filmas. Net nesakysiu pavadinimo, kad kas nesugalvotumėt pažiūrėt.

Reikia perjungti dainą, kad viso blogo piktai nepristenėčiau...

Ar stebėjot kruvinojo mėnulio pasirodymą? Čia buvo kažkurią praeitų naktų, jei neklystu. O gal per jį transformavotės į vilkolakį? Sakoma, kad įkandus vilkolakiui būtent per tokį mėnulį, žmogus nemiršta, o pavirsta pilnaties pabaisiuku. Ha ha. Svaigstu, kaip vaikas, prisiskaitęs pasakų. Ne, rimtai čia taip sakoma... seriale "Teen wolf". :D Gerai, ką nors kitą parašysiu.

Ką dabar jaučiu? Baimę? Nelabai dabar... Liūdesį? Aš jo draugė, kurią sekioja kasdien iš paskos, bet greitai jis taps mano draugu ir vaikščiosim abu susikibę rankomis. Nerimą? Aha. Jis seniausiai mano geriausias draugas, gal net daugiau. Džiaugsmą? Matau jo šešėlį, gal ir pasiekčiau, jei mano ranka būtų trigubai ilgesnė. Ilgesį? Jis kvepia įvairiausiomis spalvomis ir aromatais. Nuostabą? Matyt tai rečiausiai sutinkamas jausmas, nes dažniausiai žinau, ko tikėtis, ruošti besišypsantį ar liūdno debesiuko face'ą. Skausmą? Tik tada, kai paliečiu vis dar esančias keturias mėlynes ant kojų. Kibirkščiukus? (Mano mėgstamas drebuliukas, susijęs su nenustygimu vietoje prieš imantis ko nors smagaus.) Nemanau, kad jie greit pasirodys...
Kokių čia dar jausmų yra? Pavydas? Nepavydžiu, nes tai nieko nekeičia. Meilė? ... tingiu net pagalvot apie tuos reikalus.

Ta gražia gaida sakau jums labanakt.
R.

*Art by *kmye-chan

Vakar, šiandien ir tada*

Labas, Naktie ir visi Nemiegaliai,

Vakar ir šiandien vyko sunkus ir varginantis kraustymasis: pirmiausia į naują kambarį Kaune (kuriame sofkė išsiskleidžia į gerulę lovytę ir man nebereiks miegoti ant kokiu 50 cm pločio "lovos"), o paskui namo pas mamuką į Panevėžį. Kažkas pasidarė mano rankai, būtent tai vietai per sulenkimą, kur venos... Ten jau antrą dieną raudona, kai paliečiu, tai neskauda, bet vis tiek kažkaip nejauku... Tikiuosi nieko rimto.

Vakar ir šiandien buvo karšta. Nu nekenčiu, kai veidas tampa nusėtas prakaito lašeliais, o ką jau kalbėt kai dar ir per nugarą upeliai bėga... Nuo saulės mano strazdanos tapo itin ryškios ir greitai per jas neberasiu savo akių... Ne ne. Juokauju. Akys puikiai išsiskiria strazdanų jūroj.

Vakar, ankstyvą rytą, dar prieš švintant, užkopėm ant dvylikos aukštų nebaigto statyti viešbučio ir sutikome patekančią saulę. Noriu padėkoti su manimi kartu buvusiems žmogams. Ne tik dėl to, kad buvo kartu, bet ir dėl to, kad sugebėjo mane ištempti iš namų, nors taip spyriojausi ir tingėjau. Buvo malonu žiūrėti, kai saulė kyla virš namų ir atsispindi draugų akyse. Tik nelabai smagu atsibudus namie ir nuėjus į vonią pamatyti, kad ant kojų jau nebe dvi, o trys mėlynės ir vienas didesnis gumbas, iš kurio vėliau irgi bus mėlynė. Bet čia niekis. Kad galėčiau, tai ir dabar pazyzčiau, kad ten liptume. Smagu, beje, tikiuosi, kad trečią kartą jau nebebus baisoka lipt, dėl baimės nukristi.

Dabar esu namie, su mėlynom rožytėm "nusėta" pižama... Gurkšnoju jau atvėsusią kapučino kavytę su cinamono prieskoniu ir mąstau, kaip žmonės gali tuoktis? Gal reikėtų klausti ne kaip, o kada? Ta prasme, man labai įdomu, ką turi jausti, kad nuspręstum taip artimai susieti savo gyvenimą su kitu žmogumi? Kaip tą žmogų turi mylėti ir pasitikėti, kaip tvirtai turi būti apsisprendus susaistyti save, galutinai prarasti laisvę atsitraukti ir pabėgti? Pabėgti... Skamba lyg būčiau bailė. Galbūt ir esu, nes manau, kad po vestuvių atsiradusi šeimyninio gyvenimo rutina sugeba nuslopinti jausmus, užgesinti kibirkštėles ir sukurti tik monotoniškumą. Neteigiu, kad vestuvės blogai. TIKRAI NE. Juk jos romantiškos ir t.t. Beveik kiekvienos merginos svajonė (kol kas ne mano). Dar pats pasipiršimo procesas, parodantis vaikino išradingumą...žavu. Žodžiu, manau, kad susituokusiems žmonėms būtina niekados nenustoti vienas kito stebinti, būtina neprarasti tų mielų akimirkų, kurios buvo sukurtos iki vestuvių, svarbu, kad kiekvienas prisilietimas būtų toks jaudinantis tarsi pirmas ir toks svarbus, tarsi paskutinis, o ryte geriama kava kvepėtų akių žvilgsniais, šypsenom, saulės spinduliukais, o gal ir lietaus lašeliais, bet be jokio pesimizmo ir automatiškumo, o tik su atgaiva ir vaivorykštės laukimu. Linkiu to visoms, kurios ryt su neramia širdute žengs link savo mylimų vyrų, ir tiems, kurie matys jiems pačias gražiausias moteris, artėjančias su šypsenom ne tik lūpose, bet ir akyse bei širdyse.

R.

*Art by *moonywolf (Deviantart)

Betvarkė*

*Photo by ~meriirem

Kad jūs žinotumėt, kokia betvarkė aplink mane: ne tik kokiam kompe ar spintelėj, bet ir mintyse... Jaučiuosi pasimetus, nežinau, kas yra gerai, o kas ne, ko aš noriu, o ką turėčiau pamiršti, nes niekada negausiu. Keista, nes dažniausiai tokios mintys tampa mano draugėmis, kai nenusitveriu, ką daryt, tačiau dabar veiklos turiu apsčiai (daug dalykų, kuriuos turiu padaryti, daug dalykų, kuriuos noriu...).

Atidarytas balkonas. Jaučiu švelnų vėją, tyliai sliūkinantį į kambarį ir pranykstantį jo tamsoje. Naktis. Tas metas, kai aš noriu valgyti (jaučiu stengsiuosi tyliai išsliūkinti į virtuvę ragelio su šviesiu kremu) ir nenoriu miego... Matyt naktis - valgymo metas, nes dieną per visus karščius neprisiverčiu pavalgyt, tik vandenį siurbiu kibirais.

Ryt eisim pažiūrėti istorijos bakalauro gynimų. Net nejauku man bus ten eiti... Tokie dalykai mane sugrąžina realybėn, kai tyliai pradeda šnabždėti, kad ir aš tą patį turėsiu iškentėt - negana parašyt kažką naujo, dar ir pristatyt viešai. Tokius dalykus aš sapnuoju savo košmaruose, tad įsivaizduokite, kaip jausiuosi. Bet norim sužinoti, kokia gi ten tvarka, kaip viskas vyksta, nes aš pvz. dar niekada nesu buvus ir mačius...

O dabar varau į virtuvę, o paskui miegot.
Labanakt,
R.

beveik pabaiga

Ar pajutot, kad jau vasara? Visi tik ir šneka, sveikina vieni kitus šia "proga"... O taip... tikrai karšta, saulėta ir trūksta oro - trys veiksniai, kurie įrodo vasaros buvimą mūsų kiemuose... O sustiprėjęs ilgesys, nes vis mažiau atsiranda privalomų darbų, kurie jį prislopina, šviesesnės naktys ir švelnus vėjas primena vasaros buvimą ir mano širdyje.
Dar liko vienas egzaminas, kuris praktiškai dar neleidžia atidaryti vasaros sezono. Ak, pamiršau paminėti, kad pats sunkiausias. Ir galiu pasityčioti iš savęs, nes kuo toliau, tuo labiau trūksta jėgų mokytis, nors nestinga slampioti kiemais ir pievomis... O paskui kaltinu visą pasaulį, kad negaliu gauti geriausio balo... O juk tik pati esu kalta. Bet kam man tas aukščiausias balas? Ką jis keičia? Juk tai tik skaičiai... moki tiek, kiek moki. O tuo labiau kai tie balai nelabai atspindi realybę. Uch, tikrai nekalbu apie save, nes yra daug geriau viską mokančių, besidominčių žmonių ir tikrai mylinčių tai, ką mokosi, o jų vidurkiai panašūs, ar net mažesni už mano. O aš juk mokaus kada reikia ir istorija nėra ta vieta, prie kurios mielu noru grįžtu kasdien... Nėra teisybės niekur, o tai puikiausias pavyzdys.
Norėčiau pažiūrėti kokį filmą ir trumpam pamiršti viską. Tačiau nėra tam laiko, nebent vakare, jei dabar prisiversiu daryt tai, ką turiu... Taigi verčiau užbaigsiu šį įrašą...

Geros dienos,
R.