Ugly people*

"It's a beautiful world with ugly people" (Pretty Reckless - Ugly people)

Mes visi esame kažkuo baisūs, nesvarbu, ar tai išorė, ar vidus. Ir jei manai, kad tu esi išimtis, tai žinok, kad išimčių nėra ir tu lygiai toks pat kaip visi kiti šiuo klausimu. Jei to sau nepripažįsti, dėl to yra trys priežastys: pirma, meluoji sau, antra, meluoji sau, trečia, esi per daug durnas/durna, kad sugebėtum į save pažvelgti kito akimis ir užčiuopti savanaudiškumo, šykštumo ar kokį kitą siūlą. Ach, sugalvojau ir ketvirtą priežastį - neturi veidrodžio. Ha ha. Na dar ir penktą - meluoji sau. Tad visi rankas į viršų ir sušunkam tris kartus "valio"!

Kodėl aš čia šitaip užsipuoliau visą populiaciją? Tikriausiai todėl, kad Pretty Reckless klausau... Jų dainos visada sužadina kažkokius jausmus. Žodžiai... žodžiai paprasčiausiai nuostabūs, jautrūs, pikti, liūdni ir švelnūs... Kitą vertus, kaltininkas viso to gali būti ir filmas, kuriam išeikvojau visą valandą savo jaunystės. (Žinot, kaip senatvėj gali valanda būt svarbi? Per valandą gali netekt paskutinio plauko ar paskutinio, ir tai klebėjusio, danties. Va po tos valandos nebebus ką ant galvos šukuot, obuolio taip pat nebeatkąsi...) Filmo sveiku protu net pasitelkusi visą smegenų pajėgumą negaliu suvokt, nors viskas buvo realu: niekas neskraidė ant šluotų, nekandžiojo kaklų, neturėjo matriciškų sugebėjimų ir milijardo kulkų ar septynių gyvenimų. Ai whatever... nervinuos dabar. Nuoširdžiai pasakysiu ŠŪDINAS filmas. Net nesakysiu pavadinimo, kad kas nesugalvotumėt pažiūrėt.

Reikia perjungti dainą, kad viso blogo piktai nepristenėčiau...

Ar stebėjot kruvinojo mėnulio pasirodymą? Čia buvo kažkurią praeitų naktų, jei neklystu. O gal per jį transformavotės į vilkolakį? Sakoma, kad įkandus vilkolakiui būtent per tokį mėnulį, žmogus nemiršta, o pavirsta pilnaties pabaisiuku. Ha ha. Svaigstu, kaip vaikas, prisiskaitęs pasakų. Ne, rimtai čia taip sakoma... seriale "Teen wolf". :D Gerai, ką nors kitą parašysiu.

Ką dabar jaučiu? Baimę? Nelabai dabar... Liūdesį? Aš jo draugė, kurią sekioja kasdien iš paskos, bet greitai jis taps mano draugu ir vaikščiosim abu susikibę rankomis. Nerimą? Aha. Jis seniausiai mano geriausias draugas, gal net daugiau. Džiaugsmą? Matau jo šešėlį, gal ir pasiekčiau, jei mano ranka būtų trigubai ilgesnė. Ilgesį? Jis kvepia įvairiausiomis spalvomis ir aromatais. Nuostabą? Matyt tai rečiausiai sutinkamas jausmas, nes dažniausiai žinau, ko tikėtis, ruošti besišypsantį ar liūdno debesiuko face'ą. Skausmą? Tik tada, kai paliečiu vis dar esančias keturias mėlynes ant kojų. Kibirkščiukus? (Mano mėgstamas drebuliukas, susijęs su nenustygimu vietoje prieš imantis ko nors smagaus.) Nemanau, kad jie greit pasirodys...
Kokių čia dar jausmų yra? Pavydas? Nepavydžiu, nes tai nieko nekeičia. Meilė? ... tingiu net pagalvot apie tuos reikalus.

Ta gražia gaida sakau jums labanakt.
R.

*Art by *kmye-chan