Svajonės ir atspindžiai vandenyje

Sako, kad jei "įdedi" visą save, tai svajonės pildosi. Drįsčiau šiems žodžiams pasipriešinti: nusišypsoti (kad nesudaryčiau įtampos) ir juos paneigti. Mano kuklia nuomone, ar svajonės pildysis ar ne, priklauso nuo pačių svajonių. Mano svajonės brangios arba neįkainojamos. Spėju, kad užkliuvote už žodžio "brangios" ir iš karto pagalvojot: "va šita - dar viena sumauta materialistė, svajojanti apie rūmus, rožių krūmus ir visą kitą š...". Deja ne. "Brangios arba neįkainojamos" reikėtų skaityti kartu, o ne dalinti svajones į brangias ir į neįkainojamas. Jungiau/skyriau jungtuku "arba", nes nors ir išpildyčiau dalį svajonės turėdama belenkiek pinigų, užsispyrimo, pasitikėjimo savimi ir visokių kitokių gėrybių, kita dalis vis tiek liktų neįgyvendinta. Tad neverta bandyti pildyti pusės svajonės, jei paskui užstrigsi "mirties" taške. Tai va, nors ir stengčiaus iš visos sysės, nepavyktų. Gerai, kad nesistengiu.

Prieš kelias dienas radau kažką panašaus į paaiškinimą, kodėl aš vis niekaip nesuprantu savęs, nežinau, ko noriu, ko ne ir t.t. Nežinau, ar jūs esate kada žiūrėję į susidrumstusį, smarkiai banguojantį vandenį? Tikriausiai esate, juk visi kažkada buvom vaikai ir žaisdavome lietaus balose ar upėse. Tai va, kai žiūri į tą vandenį, tu matai tai, kas plauko jame (šiaudeliai, šapeliai, smėlio ar žemės krisliukai, gal maža žuvytė, jei jums pasiseka), tačiau kažkuriuo metu tu atkreipi dėmesį ir į atspindį jame - t.y. veidą, vandenyje neturintį aiškios formos, banguojantį, siūbuojantį ir visaip kitaip besidarkantį. Tuo metu, kai žvelgdavau į tą banguojantį veidą, visada norėdavau padaryti vandenį skaidrų ir ramų, kad galėčiau aiškiai įžiūrėti atspindį. Dažniausiai prisiliesdavau prie jo ranka ir viską sugadindavau. Tada supratau, kad turiu tiesiog laukti, nes daugiau nieko negaliu padaryti. Visa, kas yra po atspindžiu, vandenyje, - tai kiti žmonės, jų veiksmai. Bet vandenį drumsti tu pats ir todėl nesupranti savęs, nes tai, kas yra vandenyje, sužadina smalsumą, norą paliesti, išimti ir t.t. Ai žodžiu, čia sunku paaiškint... Jei trumpiau, tai aš pati kalta, nes kišu "trigrašį" ten, kur nereikia ir niekaip negaliu palaukt. Mama atnešė ledų!!!

Ate.
P.S. nom nom nom

P.S.2 Kalbėdama apie balas prisiminiau Justiną. Kažkodėl pirmasis mano prisiminimas su ja susijęs su lietaus balomis ir tomis tapkėmis, tarsi iš putų. Kai buvom mažos, buvo populiarios tokios įvairiaspalvės, vandenyje plaukiančios... Tikrai visi visame kieme nors po porą tokių turėjom. Deja, nemoku jų apibūdinti. Tikri "šedevrai" buvo, turge turbūt nebuvo prekeivės, kuri neturėtų jų parduoti. Tai va... tada mes dviese buvom prie to namo, kur yra prie gatvės ir stovi kitaip, nei mūsiškis :) (prie jo ta kašė stovėdavo), braidėm po balas, vėliau supėmės ant supynių, už mūsų namo, ir ji man guodėsi, kad tėvai jai liepia jiems padėti, o Vytukui (jos broliui) nieko nesako ir neprašo. Vot.