"Vakar dariausi vaisių salotas, o vakaras kvepėjo vakaru. Kažkas buvo palikęs pravertą langą… Girdėjau garsus, kurie kuteno miesto jaukumą. Kvepėjo pavasariu, tyrumu, gaiva ir labai norėjosi, kad visa tai nusileistų ant mano odos, plaukų ir pasiliktų kartu visą naktį..."

2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Pieces of my summer










































Veidas. / grįžo lietaus debesiukas


"Jis visą laiką norėjo ją apkabinti, liesti, turėti, tačiau mažai tenorėjo pažinti... Ji buvo pažadėjusi sau, kad daugiau nemėtys savo širdies į šalis, nedalins bučinių į kairę ir į dešinę vien dėl smalsumo, todėl turėjo visą laiką apsimetinėti, atsitraukti, bėgti. Jis siūlė nupirkti viską, ko ši užsigeis. Tačiau ji nenorėjo jaustis perkama. Greitis ir ta akimirka, kai ji pasijusdavo tokia nesaugi buvo tai, kas traukė nuolatos ten, kur pati nenorėjo, nes seniai buvo perspėta. Nebuvo kibirkštėlių, nebuvo šiurpuliukų ir to jausmo, kai vaikštai debesėliais... o jos mintys vis piešdavo kitą veidą, nesiūlantį jai nieko. Bet būtent to veido jai reikia, būtent su tuo veidu ji nori būti." (iš vasaros nuotykių)

photo by ~neonpinki

Labas, mano blog'e. Grįžau po dviejų mėnesių pertraukos su naujomis mintimis ir esu pasiruošusi kartas nuo karto čia jas išlieti. Užuolankom, blog'e, užuolankom... Bet kas mane pažįsta šias užuolankas lengvai apeis.
Praeitą vasarą daug bėdavojausi, daug lijau čia blogan...bla bla bla... o šią va nerašiau nė kiek. Viso to priežastis matyt daugeliui yra aiški - Londonas. Buvau busy taip sakant: važinėjau raudonais autobusiukais, klajojau po parduotuves, parkus, šypsojausi užsieniečiams (nors tiesą sakant jie daugiau šypsojos man !!! matyt juos traukia ryžumas manųjų plaukovičių, ach buvęs ryžumas), radau naują draugę, su kuria trynėm suoliukus prie Sainsbury'io, išgėrėm daugiau šaltos kavytės negu aš per visą savo gyvenimą, valgėm daug saldumynų, kalbėjom, skundėmės ir juokėmės. Žodžiu, buvau busy, nes gyvenau. Minčių, kaip sakiau, yra daug, tik aš nelabai žinau, kaip jas sudėlioti, nuo ko pradėti, todėl labai sunku kažką rašyti, o akimirkom, kai pagauna ūpas, blogas būna toli. Neprižadu sau, kad bus lengva sugrįžti į savo ankstesnį gyvenimo ritmą, stengiuosi keistis (tik nežinau, ar į gerą), todėl ir nežadu daug įrašų iš karto. Kad ir kaip bebūtų, manau, kad per šiuos du mėnesius visi mano skaitytojai pamiršo liūdno debesiuko pliurpaliukus... Sugrįžkit prašau :) kam gi aš lysiu, jei ne jums?

R.