Tada jaučiu*

*Photo by yama-dharma (deviantart)

Ak, kaip pasigaminti daugiau tų akimirkų, dėl kurių norisi gyventi? Nors jos yra tokios trumpos, bet labiau nei reikšmingos... Ar žinot, apie ką aš kalbu? Tikriausiai nutuokiat, bet aš pasakysiu... Apie TAS akimirkas, kai pasaulis "bėga" pro šalį, o plaukus ir veidą liečia vėjo pirštai, kai kas nors paima tave už rankos ir pajauti kito žmogaus gyvenimą, arba tiesiog kai apsidrebi ledais ir būni išvėpęs, tačiau nenusikeiki, nes kažką prajuokini ir tai suteikia tau tą šilumą.
Bet nebūtinai šios akimirkos turi priversti juoktis garsiai garsiai ar net iki ašarų, nebūtinai tuo metu esi/esu šurmulyje žmonių... Tai TOS paprastos akimirkos, kurios tau išduoda, kad kažkam esi tikrai svarbus. Jos nutraukia tą visą sunkumą, nerimą, liūdesį, rūpesčius ir priverčia nors trumpam, bet visu kūnu ir visa siela atsiduoti joms. Ir rytojus lieka nesvarbus... Va apie ką aš kalbu, ko man dabar reikia. Noriu, kad rytojus būtų nesvarbus... Ne tik rytojus, bet ir poryt'ojus ir t.t.
O kad šios akimirkos ateitų kartais reikia pasikliauti kitu, kartais pasikliauti savimi, o kartais - viltimi, kad kai paliksi, tavęs ilgėsis, o kai atvyksi, tavęs kažkas lauks.

Linkiu jums tų akimirkų...
R.

Vampairai vampairai vampairai*

“I don’t mind being the bad guy. I’ll make all the life and death decisions, while you’re busy worrying about collateral damage. And I’ll even let her hate me for it. But at the end of the day, I’ll be the one to keep her alive.” – Damon Salvatore (nuostabiai gražu. žodžiai iš serialo)

Šiandien perskaičiau trečią "Vampyrės dienoraščio" knygą. Tikriausiai šita patiko labiausiai iš visų, nes pastebėjau, kad buvo daugiau veiksmo, mažiau seilėjimosi. Nereikia meilei liaupsių, gražių žodžių, veiksmai - pagrindinė priemonė jai išreikšti. Galima daug ką sakyti, tačiau nelaimės atveju tik veiksmai parodys, ar tie gražūs žodžiai buvo melas ar tiesa.
Žodžiu, knygoje Elena mirė gelbėdama savo mylimus brolius nuo Katerinos kėslų. Jau išsigandau, kad velnias žino, apie ką bus rašoma kitose knygose, tačiau pasiskaičiau internete ir sužinojau, kad ten ji prisikels iš numirusiųjų (ulialia... kaip Jėzus koks). Žodžiu, labai laukiu sekančios dalies, nes noriu šią knygų kolekciją visą surinkti. Nežinau kodėl, bet gera jas skaityti... Ir juokitės tie, kurie manot, kad "pievas" skaitau. Mano laisvalaikis - mano pasirinkimas - mano skaitalas. Jums nuo to neturi būti nei geriau, nei blogiau...

P.S. taip ir nesupratau, kodėl seriale Elena nėra auksaplaukė... Nes knygoj, tai ji tokia... Bent jau į knygų viršelius jos nedėtų (o tik Brolius :D), arba perdažytų plaukus.

Gal dar kartą pajuokaujam?

*Photo by duchesse-2-Guermante

Tik viena akimirka ir išslydęs iš rankų sudužo jos puodelis, o ji iš nevilties suklupo ant kelių. Tik akimirka ir jo skruostais nuslydo džiaugsmo ašaros ir veide pasirodė šypsena.
Tą vienintelę akimirką kažkas nuleidęs rankas prarado gyvenimą, nusinešdamas daugelį atsakymų su savimi, o kažkas pirmą kartą pramerkė akis kupinas naujų klausimų ir ryžto... Tik viena ta akimirka...

Kažkas jai pasiūlo išgerti raminamųjų, kad nebūtų nervinga. Ach tiesa, pamiršau pasakyti, kad ji ir taip juos geria...
Kažkokia neviltis, kažkoks atstumas atsiveria ten, kur jo neturėtų būti, ir pasiilgsta ji tų senųjų pokalbių su geriausia drauge. Pokalbių apie viską, be nerimo, be įtampos.

Tik viena akimirka ir tu sužinai, kad blogai gyveni savo gyvenimą. Niekas to nepasakė. Ji tai perskaitė ir suvokė, kad tai - sumauta tiesa. Ji sužinojo, kad neturi profesoriaus vardo svajonių studijose, nes jos svajonės yra tokios niekam tikę, kad daugelis protingų žmonių jas kaip nebereikalingą juodraštį suglamžytų ir išmestų šiukšlių dėžėn ir su ta visa dėže padegtų, kad niekas tokios nesąmonės nesugalvotų iš jos išsiimti.

Tik viena akimirka ir pakėlusi akis į kitą ji supranta, kad nekenčia savęs aukštinančių žmonių, nuolatinio "optimizmo" (kabutės, nes tiesą sakant, spėju, kad jis būna suvaidintas daugeliu "nuolatos" momentų), pirmojo klaidingo įspūdžio, nemokėjimo užmiršti ir kitų elgesio, kurio ji niekada nelinkėtų niekam patirti.
Kiek įvykių įvyksta per vieną akimirką... O tų akimirkų mūsų gyvenime yra tiek daug.

P.S. Ir vėl... ji pasidarė kavos, bet neišgėrė. Ir vėl... ji nori, kad, jei kas čia dar skaito šiuos įrašus, pamažu užmirštų apie juos ir nustotų čia lankytis. Nes jei nors kiek įsigilintų į juos, kiek juose skęsta ji, gero jokiam žmogui jie nesuteiktų.

update my mood*

Prašau atnaujinkit mano nuotaiką, nes aš taip jaučiuosi, kad net pati nebežinau kaip... Vakar beveik visą dieną praleidau skaitydama mistikos egzaminui. Perskaityt tai perskaičiau, nors ir ne viską (108 word'o psl. - nejuokingas reikalas), bet įsidėmėti nieko nepavyko. Rytojų dar šiam reikalui paskirsiu, nors jau atsilieku nuo savo egzų grafiko, nes rytojų turėčiau skirti vokiečių kalbai. Šiandien užsiknisau juodai skaitydama Tiurkų egzaminui. Ir vėl - sukonspektavau, perskaičiau, bet niekas smegenuos neužsilaiko... kažkokia blokada... nesuprantu. Gal tas karštis smegenus džiovina? Ką daryt? O dar mama: "nepersimokyk, pailsėk..." Kur čia bl*t pailsėsi... čia dar tik pradžia.

Kaip matot, nieko įdomaus neveikiu. Visiškai... Vo užsidėjau savo šiandieninę manipuliaciją ant desktop'o, kuri labai gerai atspindi, kaip aš tingiu šiand ką nors daryti. Parodyčiau, kaip atrodo, bet labai netvarkingas mano kompas dabar... Gėda. Imkit paveiksliuką nebent (žiūrėti į viršų).

R.

P.S. vaikštau su ištrūkusia džinsų saga ir gąsdinu buto gyventojus, bet labai tingiu įsisiūt... :/ Gerai, kad bent užtrauktukas manęs taip neišduoda, kaip ta nedorėlė.

Mielas nerime, tampi mano draugu

*Photo by Spider-Kiss (Deviantart)

Visada būna taip: vienas pakeičia nuomonę, kitas palūžta. Tada abu išsitraukia "ginklus" ir kovodami žūsta. Ir taip visą gyvenimą... Daužomės į stiklą kaip paukščiai, kol galiausiai sužalojame savo sparnus ir nebepajėgiame pakilti nuo žemės, o tada belieka laukti alkano juodo katino, kuris mielai užbaigs tas nelemtas dienas. Kas tas katinas? Antibiotikų mišinukas, virvė, skrydis nuo namo stogo, šuolis nuo aukšto tilto be virvės, priešpriešinė kelio juosta ar pakelės medis? Galbūt ir ne... Gal užsilenksime ir natūraliai, pvz. senelių prieglaudoj. P**diec kaip viliojamai skamba - trys žili plaukai, vienas dantis. (Atsiprašau, čia jau vartoju sarkazmą, kuris padeda palengvinti sunkias akimirkas.) Kur aš čia baigiau? Aaai... Vienas dantis. Ir tai, tuo metu reiktų jaustis turtingu, nes kiti nei to vieno nebeturi.
Ir žinot, kartais noriu būti beprote... Gal tada būčiau laiminga. Nereikėtų galvoti apie visas tas pievas, galiausiai atsirandančias šiame blog'e. Ir nereiktų gerti valerijonų, kad ramiai numigčiau. (Nėra man taip blogai, kaip gali nuskambėti, tačiau nėra taip gerai, kaip stengiuosi parodyti.) Smagiausia, kad pati nežinau, kas darosi su manimi. Gal trūksta ašarų nuleidimo ir tiek?
Kai rašiau šias eilutes, šiek tiek drebėjo pirštai. Kodėl? Nes širdis dreba nuolat ir smarkiau drebėti paprasčiausiai nebegali.

R.

Sveikinu tave, mano nerime*

1:0 nerimo naudai. Taip... tai lyg žaidimas jam ir pasaulio grūtis man.

Vidinis nerimas dėl visų priežasčių, kokios tik gali iškilti mano gyvenime. Nerimas dėl milijonus kartų kartotų dalykų. Nerimas dėl praeities ir ateities. Nerimas, nes man reikia pastūmėjimo, kuris priverstų mane susiimti. Neaiškios kilmės nerimas... Pavargau nuo jo. Laukiu tos akimirkos, nuo kurios viskas pasidarys vienodai. Jei ir toliau tokiu tempu, kaip dabar, ji ateis greit.
Žinau, kad man čia vienai taip būna.

Norėčiau atostogų kur nors toli nuo žmonių, šėlsmo, pokalbių... Visai tiktų tam kokia negyvenama sala arba miškas. Žinau, kad ilgai ten neišbūčiau, nes patinka man miesto patogumai, bet matyt tokio laiko tarpo, kurį ten išbūčiau, ir užtektų sugrįžti į save. O gal tokia aš buvau visada ir nėra kur grįžti?

Kažkodėl pagalvojau, kad tos verksnės savybės susiformavo manyje, nes neturėjau tėvo (kuris parodytų, kaip būti stipriai) šalia, kai augau. Mamai buvo sunku auginti mane vienai: ankstus darbas, manęs vedimas į darželį, manęs pasiėmimas iš jo ir nuolatinės išsiplėtusios akytės su tyliu prašymu "nupirk ką nors skanaus."... Ir šiaip... niekada negirdėjau tų žodžių "tu gali", "aš tavim tikiu", "bet kokiu atveju viskas bus gerai"... Nieko dėl to nekaltinu, tik ilgiuosi šių žodžių ir pavydžiu tiems, kurie juos yra girdėję.
Tai tiek.

Labanakt,
R.

*Photo by AndreiKovacs (Deviantart)

Wires

*Photo by JaneJune (Deviantart)

Esu suvaržyta.
Jaučiuosi blogai ir norėčiau, kad viskas būtų buvę kaip anksčiau, pvz. kaip vakar dieną.
Visa tai labai vargina, vienomis akimirkomis norisi pasislėpti savyje, kitomis - bėgti, šaukti, rėkti, kad net šviesos užgestų (kažkada taip istorijos mokytoja sakė), kad visi nuo manęs atstotų, nemokytų kaip gyventi, nes tik aš viena tikrai žinau kaip yra ir ko man reikia.
Nepaklausiau mamos ir geriausios draugės... Galbūt todėl, kad norėjau būti mandagi, o gal dėl to, kad tikiu, jog žmonėms reikia suteikti antrą šansą. Tačiau vis labiau imu abejoti, ar kitiems tos antros galimybės reiškia didesnes pastangas, norą viską daryti kitaip, ar jos yra tik ekstra bandymas santykių lošime?

Kita "opera":

"Kaip įprasta, po kažko tokio reikia pradėti "oficialią" draugystę arba nutraukti bet kokius santykius - abu variantus esu išbandęs praeityje, ir visais atvejais sekėsi skirtingai..." - citata iš dabar skaitomos knygos.

Turit daug "oficialių" draugysčių? Aš tai turiu. Šią eilutę nuolatos galiu sau pritaikyti, nes man visada panašiai būna ir nežinau kodėl. Spėju kažkokios psichologinės problemos, nežinojimas, kaip toliau elgtis, nenorėjimas kažkam priklausyti, o gal baimė visų naujų vidinių dalykų..? Sunkus atvejis, bet negalėjau nepasidalinti šia citata, nes taip netikėtai vakar papuoliau ant tokio įdomaus skyriaus, kad net žioptelėjau (žodis slėpėsi mano kišenėje, bet vis tiek atradau).

Tai tiek šiam vakarui. Šiek tiek sunki būsena, keistos mintys...
Labanakt,
R.

Tokios pat dienos ir meilė*

Kažkokį kvailą filmą rodo televizorius. Visi gyvena laimingai, visi gražūs, visi su kaubojiškom skrybėlėm, tik vieną pagrobia kartu su karvėm, bet po penkių filmo minučių, ją išgelbėja draugai. Vienintelis pasipriešinimas iš pagrobėjų pusės - atkištas peiliukas. Deja, ir šį viena labai šauni mergina nudaužia botagu. Įdomu, ar ne? Aš irgi taip sakau...

Senokai nerašiau. Matyt nelabai turiu ką pasakyti. O gal ir žinau, apie ką norėčiau parašyt, tik nerandu tam tinkamų žodžių ar nuotaikos. Galiu pasigirti vakar dienos kelione - buvome botanikos sode. Patiko tyla, ramuma, saulė ir šiltas oras... Ir ten suradau pirmąją savo nuoširdžią meilę - pelėdžiuką! O kokios jo akytės... kaip burbuliukai. O koksai kuklutis! Labai žavingas paukštukas, tik manau, kad miške jis gražiau atrodytų negu narve. Net į paskaitą nenuėjau...

*Va koks mielas kukuliukas. Gaila, kad nedrąsus ir pasislėpęs kamputy...

Ech, prisiminiau! Bloge dar nesigyriau, kad nusipirkau dvi "Vampyrės dienoraščio" knygas ir jas abi tą pačią dieną perskaičiau. Nežinau, ar buvo įdomu. Galiu pasakyti tiek, kad serialas yra labiau vertas dėmesio. Taip pat nusipirkau ir knygą "Miškuose" - toks detektyvas. Patinka smulkūs aprašymai (jų pasigedau "Vampyrės dienoraštyje"), nes tada lengviau vaizdą sudėlioti mintyse. Skaičiau komentarą, kad knygos pabaiga nuvilia, dabar jau artėju link jos, tačiau kol kas vis dar patinka... Tikiuosi, kad anos skaitytojos ir mano skoniai skirsis ir knyga manęs nenuvils.
Turiu nemažai "mokymosi medžiagos" rytojui, tačiau labai neprisiverčiu pradėti jos skaityti. Vėl vakare bumbėsiu ir skųsiuos... Bet...

Iki,
R.

ir tai aš*

Ir man patinka būti nepastebėtai... Tada aš galiu tyliai stebėti kitus. Ne dėl to, kad kada nors galėčiau jiems ką nors prikišti, kuo nors apkaltinti, tik dėl to, kad stebėdama kitus, galiu mokytis gyventi pati. Man tikrai patinka tyliai sėdėti kampe, patinka, kai manęs "nevarsto" aštrūs ir įtarūs žvilgsniai, norintys sužinoti, ar ką nors slepiu nuo visų, kokia aš esu... Kaip gali jie tai sužinoti, jei net aš pati nežinau?
Bet aš nenoriu būti viena, nenoriu ateityje prarasti tų, kurie dabar yra su manimi... Nors žinau, kad prarasiu, nes taip jau yra - vieni ateina, kiti uždaro prieš mane duris ir niekada jų nebeatveria... "I'm so tired of everyone leaving. I know they all have really great reasons, but it still hurts" - Peyton Sawyer (One tree hill) Žinau, kad negaliu būti su mylimais žmonėmis amžinai, net nežinau, ar noriu amžinai "būti"... Juk tai kartais tampa taip sunku, nors tą "sunkumą" pati ir užsikraunu ant savęs. Tačiau kitaip aš nemoku.
Ir taip... Aš bijau. Labai bijau. Kartais bijau nuolatos.

R.

*Photo by la-child (Deviantart)

Nepaleiskit, prašau...

Ar jūs pavargstat? Nes aš tai pavargstu. Nuo žmonių minios, nuo lietaus ant plaukų, nuo saulės ant veido, nuo savęs... Pavargstu nuo turimų "pareigų": buvimo gera dukra, gera drauge, gera moksliuke (juk taip?), nuo buvimo tuo, kas esu - klounas/rimtuolė. Šios dvi pusės mane tyliai baigia perplėšt (ha! vaizdingas išsireiškimas). Tai kaip man atrasti tą harmoniją viduje? Tokiomis akimirkomis kaip ši neužtenka užsimerkt ir atsikvėpt... Tai nepadeda.

Galbūt todėl čia kalbuosi su savimi (gal reikėtų sakyti, kad rašau laišką sau?). Kodėl ne su draugais? Nes net geriausias draugas negali visiškai suprasti kito jausmų. Kitos patirtys, kita šeima ir auklėjimas, kiti draugai - visa tai formuoja skirtingą požiūrį į gyvenimą, skirtingą širdelės virpėjimą tokioje pat situacijoje. Ir kad ir kaip stengiamės pajausti, ką jaučia kitas, to nepajaučiame tol, kol neatsiduriame po to "kito" oda. Ir nereikia dėl to kaltinti, nereikia sakyti, kad kažkas nesistengė... Tai nėra taip paprasta kaip kartais norėtųsi, kad būtų.

Ir ką daryti, kai pavargstu? Pasiduoti? Kartais norėčiau, bet negaliu. Ne todėl, kad esu kažkokia "kovotoja" (ar koks ten labiau tiktų žodis apibūdinti?), bet todėl, kad nemoku, mano vidus neleidžia palikti viso to, ką jau turiu... gal tai principai (bet ar aš principinga? jei tik vieną iš šimto kartų sugebu nenusileisti kitam?), gal tas baikštumas ir nežinia (kas nutiks, jei pasiduosiu?), gal įteigtas pareigos jausmas, kad turiu judėti į priekį? Ir visgi tai matyt naujų akimirkų laukimas ir artimi žmonės, paėmę mane už rankų, niekada nepaleidžiantys ir tempiantys tolyn...

Šilto Jums vakaro, o vėliau - stebuklingų sapnų.
R.

*1st photo by Soyismyhomeboy (Deviantart)
** 2nd photo by appleplusskeleton (Deviantart)