Ar jūs pavargstat? Nes aš tai pavargstu. Nuo žmonių minios, nuo lietaus ant plaukų, nuo saulės ant veido, nuo savęs... Pavargstu nuo turimų "pareigų": buvimo gera dukra, gera drauge, gera moksliuke (juk taip?), nuo buvimo tuo, kas esu - klounas/rimtuolė. Šios dvi pusės mane tyliai baigia perplėšt (ha! vaizdingas išsireiškimas). Tai kaip man atrasti tą harmoniją viduje? Tokiomis akimirkomis kaip ši neužtenka užsimerkt ir atsikvėpt... Tai nepadeda.
Galbūt todėl čia kalbuosi su savimi (gal reikėtų sakyti, kad rašau laišką sau?). Kodėl ne su draugais? Nes net geriausias draugas negali visiškai suprasti kito jausmų. Kitos patirtys, kita šeima ir auklėjimas, kiti draugai - visa tai formuoja skirtingą požiūrį į gyvenimą, skirtingą širdelės virpėjimą tokioje pat situacijoje. Ir kad ir kaip stengiamės pajausti, ką jaučia kitas, to nepajaučiame tol, kol neatsiduriame po to "kito" oda. Ir nereikia dėl to kaltinti, nereikia sakyti, kad kažkas nesistengė... Tai nėra taip paprasta kaip kartais norėtųsi, kad būtų.
Ir ką daryti, kai pavargstu? Pasiduoti? Kartais norėčiau, bet negaliu. Ne todėl, kad esu kažkokia "kovotoja" (ar koks ten labiau tiktų žodis apibūdinti?), bet todėl, kad nemoku, mano vidus neleidžia palikti viso to, ką jau turiu... gal tai principai (bet ar aš principinga? jei tik vieną iš šimto kartų sugebu nenusileisti kitam?), gal tas baikštumas ir nežinia (kas nutiks, jei pasiduosiu?), gal įteigtas pareigos jausmas, kad turiu judėti į priekį? Ir visgi tai matyt naujų akimirkų laukimas ir artimi žmonės, paėmę mane už rankų, niekada nepaleidžiantys ir tempiantys tolyn...
Šilto Jums vakaro, o vėliau - stebuklingų sapnų.R.
*1st photo by Soyismyhomeboy (Deviantart)
** 2nd photo by appleplusskeleton (Deviantart)
