Tu

Mes pasitikome saulėtekį prie jūros, buvome įklimpę prie marių privalgę picos per Valentino dieną (tikriausiai ta pica čia ir buvo kalčiausia), tu leidai man vilkėti savo striukę praeitą vasarą, kai važinėjom apžiūrėti piliakalnių ir aš kada noriu tada nugvelbiu tavo chalatą ar kokį džemperį, tu privertei mane pajusti, ką reiškia įsikibti į mašinos sėdynę nagais, nes važiuojant kalniukais pasidaro baisu, silpna ir įdomu bei smagu tuo pačiu metu. Tu padovanojai man patį pačiausią gimtadienį ir pačią didžiausią, minkščiausią ir sunkiausią gimtadienio dovaną. Tu matei mane padauginusią „kompoto“, kaip sako vienas mūsų pažįstamas, aš tave irgi tokį mačiau :D. Tu buvai piktas ir neleidai man pašokti su juodaodžiu nors jis gražiai paprašė. Kartais atrodo, kad nekreipi į mane dėmesio, tačiau kartais užklumpi mane visai netikėtai. Man patinka su tavimi muštis, nors kartais, neapskaičiavęs savo jėgos, vožteli smarkiau, nei reikėtų, bet tuomet ir aš „vanoju“ iš visos sveikatos, kad rimtai pajaustum mano kumštukus. Nors retai, bet labai juokingai moki maivytis prieš veidrodį. Nekenčiu, kai tu knarki, bet kažkodėl vis nenusiperku ausų kamštukų, nepatinka, kai tyčiojies iš mano juokučio. Nemėgstu ir tos kalbos, kai tari „ku tu?“... Mes nutrenkėm du gyvūnus (balta katė berods liko gyva, nes sugebėjo staigiai nubėgti nuo kelio, o laukinis šuo (koks ten jų pavadinimas) liko tik faršu ant asfalto :( ), bet Kiprijoną, „skraidančią“ žuvelę, magiškai atsiradusią mūsų balkone, išgelbėjome saugiai transportuodami stiklainyje ir paleidę Neryje prie Pilies, tad manau, kad mes nesame blogi žmonės, tiesiog atsiduriame ne laiku ir ne vietoje. 

Labai keista šiame įraše tau skirti daugiau vietos nei sau.  

Rūta

Skaičiau

Perskaičiau knygą gal po metų pertraukos (kalbu apie grožinę literatūrą, kuri tiek laiko buvo nustojusi man egzistuoti) - čia tai pasiekimas! Gaila, kad esu šiek tiek susikrimtusi, kad perskaičiau romaną tikrąja ta žodžio prasme, o ne detektyvą ar pan. Vis dėlto maždaug 500psl. kompe įveikiau per porą dienų. Jaučiu, kad pamažu grįžta mano noras skaityti, nes kurį laiką net negalėjau pažiūrėti į knygas (tikriausiai dėl priverstinio skaitymo mokslams). Tikiuosi, kad greitai perskaitysiu ir nebaigtą skaityti vampyrės dienoraščio dalį, kuri guli ant stalo ir vis labiau man mojuoja rankutėm.

p.s. mano kuklia nuomone reikėtų išversti ne "Penkiasdešimt pilkų atspalvių", o "Penkiasdešimt Grėjaus atspalvių"... nors gal ir ne, bet daug logiškesnis pavadinimas būtų, nes niekur knygoje neminima pilka spalva, o tik "penkiasdešimt atspalvių", o pagr. herojaus vyro pavardė Grėjus. :) 

Kasmetinis rudeninis įrašas

Oficialiai skelbiu karštųjų gėrimų sezoną atidarytu! Arbatos, kakavos, kavos, 3in1 kavyčių neišplauti puodeliai nuo šiandien pradės oficialiai rikiuotis pas mane ant stalo, o išplauti bus tik tada, kai nebebus vietos pastatyti dar vienam nešvariam. Kas turi šį bjaurų įprotį (palikinėti neplautus puodelius ant stalo, o sekantį kartą darytis į naują neišplovus seno), tas mane supras. Aš vis dar negaliu patikėti, kad baigėsi vasara ir jau praėjo daugiau nei pusė rugsėjo. Ir lietus, lyjantis jau kelintą dieną iš eilės, rodo, kad apsireiškė ruduo. Ši drėgmė ir vėsuma mane gerokai išgąsdino, todėl vakar prigriebiau šiltą žieminį megztuką.

Dar trumpai iš šiandienos:
1. Užgijo mozolis. Wuhu!
2. Iškilo klausimas: ar jūs vairuodami (pvz. persirikiuodami) žiūrite tik pro veidrodėlį, ar dar žvilgtelite ir per petį? Baisus nerimas dėl Regitros praktikos, nors ji dar tolokai.
3. Sutraukė pieną! Norėjau pasidaryti kavos su pieno puta, o čia blem pieno puta ir neteko pasidžiaugt. :D Trys burnos ragavo pieną ir visos konstatavo, kad pienas dar nesugižęs... pasirodo blogi mes diagnozuotojai.
4. Sutvarkiau Mekos narvelį. Pelėnas piktai žiūrėjo į mane, tikriausiai dėl vakar paminkymo pyksta.
5. Kęstė gamino pietus: pliusas - nereikėjo man gaminti nieko, minusas - virtuvėj bardakas.
6. Penktadienį pas mamuką dardėsiu.
7. Negaliu nustoti džiaugtis laimėtu iššūkiu prieš cukiniją! (flex)

Keliaujam

Labas, rudens pavakary,

Šiandien šiek tiek keliavom, o gal reikėtų sakyti užsukom pakeliui bevažiuojant... Bet buvo labai įdomu, nors šiek tiek vėsoka (šiandien sumušiau savo rekordą - ėjau apsimuturiavusi šaliku, nors palto dar iš spintos tikrai netrauksiu :D). Gaila, kad nebuvo galimybės kokybiškiau nufotografuoti aplankytas vietas, bet reikia džiaugtis, kad bent jau telefonas "po ranka" pasitaikė.
Destination number 1: Stelmužės ąžuolas. Gal kažkam pasirodys juokinga, tačiau niekada nebuvau prie jo buvusi. Turiu pripažinti, kad senasis ąžuolas pasirodė esąs tikras putlutis: vietomis sulopytas, išsiskėtęs per pusę miško (juokauju, ne taip baisiai), kaip koks ponas aptvertas tvorele, matyt kad niekas jo nečiupintų.

Destination number 2: Zarasai. Apžvalgos aikštelė. Manau nereikia žodžių, nes vis tiek nesugebėčiau to vaizdo ir jausmo perteikti. Galiu pasakyti tik tiek, kad ta konstrukcija juda, nesmarkiai, bet pajusti nesunku.

Destination number 3: Vergų bokštas. Anot visažinės Vikipedijos ir kt. internetinių puslapių (tikėtina Vikipedijos pasekėjų), šis pastatėlis priklausė dvarininkams Valujevams (prieš tai dvarą valdė vokiečiai Folkerzamai), kurie šiame storų sienų pastate kalindavo baudžiauninkus. Realiai nelabai įsivaizduoju, kiek ten tų baudžiauninkų galėjo kalėti vienu metu, kaip atrodė to pastato vidus, tačiau faktas toks, kad šis pastatas tikrai mažas ir net nepanašus į bokštą.

Pabaigai dalinuosi pora originalių skulptūrų, nufotografuotų Zarasuose ir liūdžiu dėl mano apgadintų batukų :(( ...

Pavasaris ir vasara. Santrauka*

Praėjo nemažas laiko tarpas, kada paskutinį kartą rašiau. Pratylėjau lygiai 7 mėnesius, praktiškai visą pavasarį ir vasarą. Apie pavasarį galiu pasakyti tik tiek, kad nenorėčiau jo pakartoti: nenorėčiau grįžti prie bakalauro rašymo ir kuitimosi archyve. O vasara, vasara buvo gana įdomi. Ji parodė, kad neturėčiau taip beatodairiškai pasitikėti ne tik kitais, bet ir savimi. Per šį laiką sugebėjau suabejoti ir nusivilti, o rudens pradžioje gavau pastebėjimą, kad tapau bambekle. Gal turėčiau pripažinti, kad pykstu dažniau, bet gal reiktų suprasti, kad kažko vis pritrūksta (o gal tie maži nesklandumai savo rankutėmis pasiėmė ir nusinešė mano "nebambėjimą")? Norėjau tapti šviesių plaukų mergina, bet dabar noriu būti tokia, kokia ir turiu būti - ryžas liūdnas debesiukas. O kam trukdo tokia spalva, turėtų apsispręsti: arba susitaikyti su tuo, arba tiesiog ramiai apgalvoti, kodėl yra mano drauge/(-u). Šią vasarą teko persikraustyti 2 kartus (tiesa, antrasis kartas buvo tame pačiame bute, tik į kitą kambarį, bet vis tiek skaitosi), įsigyti žiurkėną Mekulį, pramokti vairuoti (Regitra, aš ateinu), suvokti, kad esu jau pilnai suaugęs žmogus ir reikėtų pradėti į gyvenimą žvelgti rimtai, tačiau, kai esi strazdanotas ryžius - rimtumas ne tavo stiprioji sritis, nes jei į viską visuomet būtum žvelgus rimtai, nežinotum, ką reiškia šypsotis.

Liūdnas Debesiukas.