Apie viską*

Nutiko taip, kad liūdnas debesiukas nesijaučia gerai pastaruoju metu. Dažnai palyja, paerzina aplinkinius savo burbėjimais. Tokia jau esu, negaliu visada klykaut iš laimės. O kas nutiko, nežinau... Toks gyvenimo tarpsnis tikriausiai.
 Nusiraminimo ieškau "Vampyrės dienoraščio" knygos puslapiuose... Ta knyga dabar, matyt, vienas iš netikros saulės spindulių, prasiskverbiančių pro mano debesiukus. Turiu pasigirt, kad nusipirkau jau kažkieno perskaitytą knygą, bet tvarkingą ir 15 litų pigesnę negu dabar kainuoja knygyne. Keliaus ji mano kolekcijon. Bet yra ir minusiukų šioje knygų serijoje. Pripažinsiu, kad knygoje užknisa ne fantastika (vampyrai, kiciunės, vilkolaliai, Galios, "išėjimas" iš savęs ir visokia kitokia magija), bet tikėjimas tikra meile ir pvz. tokios eilutės: "Stefanas. Pagaliau jos drebanti širdis surado atilsį mintyse apie Stefaną. Jam vis viena, kaip ji atrodo, - svarbi tik jos gerovė. Leisdama į vonią šiltą vandenį Elena užsimerkė, nutraukė prilipusius drabužius ir nugrimzdo į svajas apie Stefano meilę ir palaikymą." Bla bla bla. Užknisa skaityt, net nesuprantu kodėl. Kažkaip ir moteris (L. J. Smith), rašiusi knygą, atrodo metuose jau, bet tokios mintys... nekažką. Kažkokių dramų labiau norisi, o ne idealumo. Ak taip, dar knygoje šmėžuoja Deimonas. Va apie jį skaityt įdomiau (ammm ir ne dėl to, kad kai žiūriu serialą man labai patinka Ian Somerhalder... nu gerai gerai, gal čiut čiut ir todėl). Na suprantu, kad "Vampyrės dienoraščio" serija skirta paaugliams, bet vis tiek, nesijaučiu dar tokia sena... Va, pavyzdžiui, kai Anne Rice "Lestatą" skaičiau, arba "Interviu su vampyru", tai ten kartkartėlėm turi susikaupt, kad reikiamai mintį pagautum. Ir skaitosi sunkiau, bet jauti, kad gera, kai knyga reikalauja iš tavęs pastangų, o kai įveiki, jauties "kietesnė". Mačiau iš Anne Rice serijos jau yra nauja knyga "Prakeiktųjų karalienė". Verta grieko tikriausiai... Pagalvosiu, ar galiu sau leist gundytis. Kažkaip faina skaityti knygas, kurias nori skaityti, o ne tas, kurias reikia. Ta proga tegu pradeda lyt pinigais ir knygų akcijom. Wuhu! Amen.
Grįžtant prie liūdno debesiuko temos suprantu tik tiek, kad nieko nebesuprantu. Esu pasimetus ne tik savo gyvenime, bet ir savyje. Kai vakar vėlai vakare pėdinau iš darbo, buvo apėmus tokia nuotaika, kad nieko nebenorėjau ir nieko nebereikėjo, nors giliai širdyje taip nebuvo, nes kiekvieną kartą praeinant pro chronius, berniokų grupeles, traukiančias į visokius načnykus, ramindavau save, kad "nieko nebus, nesikabinės, ramiai praeis" ir tvirčiau suspausdavau ašarinių dujų balionėlį rankoje, taip sakant, dėl visa ko. Nenorėčiau būti dar viena dingusi mergina. Galiausiai pavargau nerimauti ir paskambinau Justencijai. Tada buvo daug smagiau eiti, nes jutau kito buvimą šalia (nors Vilniuj iš tikro). Žodžiu, linkiu, kad kažkas ne blogo, bet ir ne gero atsitiktų autobuso vairuotojui, kuris neatvažiavo... Psio. Viskas.

R.