"Vakar dariausi vaisių salotas, o vakaras kvepėjo vakaru. Kažkas buvo palikęs pravertą langą… Girdėjau garsus, kurie kuteno miesto jaukumą. Kvepėjo pavasariu, tyrumu, gaiva ir labai norėjosi, kad visa tai nusileistų ant mano odos, plaukų ir pasiliktų kartu visą naktį..."

2011 m. gegužės 29 d., sekmadienis

Tada jaučiu*

*Photo by yama-dharma (deviantart)

Ak, kaip pasigaminti daugiau tų akimirkų, dėl kurių norisi gyventi? Nors jos yra tokios trumpos, bet labiau nei reikšmingos... Ar žinot, apie ką aš kalbu? Tikriausiai nutuokiat, bet aš pasakysiu... Apie TAS akimirkas, kai pasaulis "bėga" pro šalį, o plaukus ir veidą liečia vėjo pirštai, kai kas nors paima tave už rankos ir pajauti kito žmogaus gyvenimą, arba tiesiog kai apsidrebi ledais ir būni išvėpęs, tačiau nenusikeiki, nes kažką prajuokini ir tai suteikia tau tą šilumą.
Bet nebūtinai šios akimirkos turi priversti juoktis garsiai garsiai ar net iki ašarų, nebūtinai tuo metu esi/esu šurmulyje žmonių... Tai TOS paprastos akimirkos, kurios tau išduoda, kad kažkam esi tikrai svarbus. Jos nutraukia tą visą sunkumą, nerimą, liūdesį, rūpesčius ir priverčia nors trumpam, bet visu kūnu ir visa siela atsiduoti joms. Ir rytojus lieka nesvarbus... Va apie ką aš kalbu, ko man dabar reikia. Noriu, kad rytojus būtų nesvarbus... Ne tik rytojus, bet ir poryt'ojus ir t.t.
O kad šios akimirkos ateitų kartais reikia pasikliauti kitu, kartais pasikliauti savimi, o kartais - viltimi, kad kai paliksi, tavęs ilgėsis, o kai atvyksi, tavęs kažkas lauks.

Linkiu jums tų akimirkų...
R.

3 komentarai: