beveik pabaiga

Ar pajutot, kad jau vasara? Visi tik ir šneka, sveikina vieni kitus šia "proga"... O taip... tikrai karšta, saulėta ir trūksta oro - trys veiksniai, kurie įrodo vasaros buvimą mūsų kiemuose... O sustiprėjęs ilgesys, nes vis mažiau atsiranda privalomų darbų, kurie jį prislopina, šviesesnės naktys ir švelnus vėjas primena vasaros buvimą ir mano širdyje.
Dar liko vienas egzaminas, kuris praktiškai dar neleidžia atidaryti vasaros sezono. Ak, pamiršau paminėti, kad pats sunkiausias. Ir galiu pasityčioti iš savęs, nes kuo toliau, tuo labiau trūksta jėgų mokytis, nors nestinga slampioti kiemais ir pievomis... O paskui kaltinu visą pasaulį, kad negaliu gauti geriausio balo... O juk tik pati esu kalta. Bet kam man tas aukščiausias balas? Ką jis keičia? Juk tai tik skaičiai... moki tiek, kiek moki. O tuo labiau kai tie balai nelabai atspindi realybę. Uch, tikrai nekalbu apie save, nes yra daug geriau viską mokančių, besidominčių žmonių ir tikrai mylinčių tai, ką mokosi, o jų vidurkiai panašūs, ar net mažesni už mano. O aš juk mokaus kada reikia ir istorija nėra ta vieta, prie kurios mielu noru grįžtu kasdien... Nėra teisybės niekur, o tai puikiausias pavyzdys.
Norėčiau pažiūrėti kokį filmą ir trumpam pamiršti viską. Tačiau nėra tam laiko, nebent vakare, jei dabar prisiversiu daryt tai, ką turiu... Taigi verčiau užbaigsiu šį įrašą...

Geros dienos,
R.