Mano laiptukai*

Ar kartais pamirštat pasaulį, verdantį aplink jus, ir tais kartkartėliais galvojat tik apie save? Nors niekada nemaniau, kad taip pasakysiu, bet šiandien pagavau save taip darant. Kada? Ogi tada, kai stotelėje laukiau autobuso. Na, tiesą sakant, ne visai stotelėje, o ant laiptukų, esančių prie jos. Jie patogesni už suoliuką stotelėje, pro juos retai praeina koks žmogus, ir ten būna pavėsis... Vakar sėdėdama ant tų laiptukų ir laukdama autobuso apsitvarkiau nagučius (pašalinau nagų odeles :D), šiandien - valgiau pigius IKI parduotuvėj pirktus vaisinius oranžinius ledus (tipo apelsinų skonio), paspalvinau markeriais ant savo darbo grafiko, kurį man atspausdino bendradarbė. Gal ir kvailai atrodau praeiviams iš šalies, bet juk įmanoma numirti iš nuobodulio belaukiant autobuso 30-40 minučių, todėl ir nekreipiu dėmesio į pasaulį, o mąstau tai, jog svarbiausia, kad man gerai.
Apskritai, kodėl žmonės tokie skirtingi? Vieni būna malonūs, kiti - bjaurūs (ir tai, šis žodis dar per silpnas). Kartais atrodo, kad pastarieji žmonės kaltina tave už visas blogybes, esančias jų gyvenime, nors tu jų net nepažįsti. Priešingai negu nemalonūs žmonės, nuoširdūs ir smagūs visada praskaidrina mano dieną. Jie dažnai man pirmi palinki geros dienos, nors tai mano darbas pirmai jiems to palinkėti (viena iš privalomų frazių darbo metu). Kartais net susinepatoginu, pasijuntu kalta dėl to.

Ketvirtadienį dariau mišrainę. Taigi, kad dar kada nors ją pasidaryčiau vėl, pasirašau sau produktus: pora virtų bulvių, pora svogūnų laiškų, pora kiaušinių, rūkytos šoninės gabaliukai apkepti keptuvėje, majonezas, prieskoniai. Tiesą sakant mišrainėje turėjo būti ir raugintų agurkų, deja, stiklainiuką, grįžusi su pirkiniais, buvau padėjus į spintelę, o kai pradėjau viską makaluoti mišrainei, apie tuos agurkėlius visai pamiršau. Na bet ganėtinai skani gavosi. Justina, Alijošiau, rekomenduoju pabandyt!

P.S. Jūs dar nematėte mano šviečiančio rutulio :P (labai norėjau pasigirti :D)

R.