"Vakar dariausi vaisių salotas, o vakaras kvepėjo vakaru. Kažkas buvo palikęs pravertą langą… Girdėjau garsus, kurie kuteno miesto jaukumą. Kvepėjo pavasariu, tyrumu, gaiva ir labai norėjosi, kad visa tai nusileistų ant mano odos, plaukų ir pasiliktų kartu visą naktį..."

2011 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Sveikinu tave, mano nerime*

1:0 nerimo naudai. Taip... tai lyg žaidimas jam ir pasaulio grūtis man.

Vidinis nerimas dėl visų priežasčių, kokios tik gali iškilti mano gyvenime. Nerimas dėl milijonus kartų kartotų dalykų. Nerimas dėl praeities ir ateities. Nerimas, nes man reikia pastūmėjimo, kuris priverstų mane susiimti. Neaiškios kilmės nerimas... Pavargau nuo jo. Laukiu tos akimirkos, nuo kurios viskas pasidarys vienodai. Jei ir toliau tokiu tempu, kaip dabar, ji ateis greit.
Žinau, kad man čia vienai taip būna.

Norėčiau atostogų kur nors toli nuo žmonių, šėlsmo, pokalbių... Visai tiktų tam kokia negyvenama sala arba miškas. Žinau, kad ilgai ten neišbūčiau, nes patinka man miesto patogumai, bet matyt tokio laiko tarpo, kurį ten išbūčiau, ir užtektų sugrįžti į save. O gal tokia aš buvau visada ir nėra kur grįžti?

Kažkodėl pagalvojau, kad tos verksnės savybės susiformavo manyje, nes neturėjau tėvo (kuris parodytų, kaip būti stipriai) šalia, kai augau. Mamai buvo sunku auginti mane vienai: ankstus darbas, manęs vedimas į darželį, manęs pasiėmimas iš jo ir nuolatinės išsiplėtusios akytės su tyliu prašymu "nupirk ką nors skanaus."... Ir šiaip... niekada negirdėjau tų žodžių "tu gali", "aš tavim tikiu", "bet kokiu atveju viskas bus gerai"... Nieko dėl to nekaltinu, tik ilgiuosi šių žodžių ir pavydžiu tiems, kurie juos yra girdėję.
Tai tiek.

Labanakt,
R.

*Photo by AndreiKovacs (Deviantart)

3 komentarai:

  1. aš tave skaitau, tik dabar neturiu jėgų pakomentuot :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. mhm, aš irgi skaitau, bet neturiu jėgų komentuot, pačio nerimas laimi prieš mane :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. aš neturiu jėgų net savęs skaityti...

    AtsakytiPanaikinti