Koks malonus tas jausmas, kai girdimas lapų šiugždesys po kojomis, o rankoje garuoja termosiukas su karšta, saldžia latte. Aš nebūčiau aš, jei kas keletą minučių neatidarinėčiau dangtelio ir nebandyčiau pajausti rudens ir garuojančios kavytės kvapų mišinio. (Taip taip... kasmetinis įrašas apie rudenį (praeiti metai čia).)
Kaip gražu, kai prisimerkus žvelgiant į gatvės žibintą galima matyti "saulę" su visa galybe spinduliukų, deja, netikrų - "elektrinių". Šiandienos vakaro oras traukte traukia į savo nematomas rankas, kurios gali lengvai priversti nusipurtyti nuo šiurpuliukų vos prisilietę. Su kiekvienu akies mirktelėjimu darosi vis tamsiau, paskutiniai dienos šviesos gabaliukai dingsta ir aš pasiduodu... pasiduodu savo mintims.
Nebekovosiu prieš tai, kas susikaupę manyje: abejones, dvejones, tylą ir kartais vis garsėjantį minčių triukšmą. Iš tiesų, nežinau kaip pasakyti, bet dabar turiu du kelius: atsitraukti, o paskui verkšlent, kaip man negerai, bet būti savo "zonoje", suprastoje ir kontroliuojamoje, arba žengti į priekį, į tai, kas nauja. Žengti į priekį? Bet aš bijau... Bijau nežinomybės, laukiančios priešakyje, bijau savo abejonių, kurios gali paveikti ne mane vieną. Ilgai stengiausi negalvoti apie tai, paslėpti savyje, bet juk niekur nepabėgsi, nes net nėra kur bėgti, nėra ir nuo ko bėgti. Jaučiu, kad pasirinkus antrąjį kelią galiausiai įskaudinčiau ne tik save, nes man reikia visko arba nieko - netobulos tobulybės arba nieko. Dabar turiu daug daugiau nei nieko, bet to nepakanka. Nežinau, galbūt pakanka kitam, bet negali juk smaugti savęs dėl kito laimės? Gali? Negali...
Oi, kaip praverstų man šalia latte koks vienas "fortune cookie"... Gal perlaužus jį staiga kiltų geniali mintis, o gal kvaila, bet bent kokia mintis kiltų... o dabar nieko. Žinau tik viena, kad nenoriu subyrėti į daugybę mažų ašarų, o paskui lipdytis save iš naujo. Tokių minčių lydima nebejaučiu net vakaro pirštų, vis besitaikančių palįsti po striuke, prisiliesti... Belieka užsimerkti, atsimerkti ir vėl visas mintis paslėpti tamsiausioje proto kertelėje - ten, kur joms ir vieta.
Žinot, kad ir ką besakytumėt, bet man ruduo - magiškas metas. Net lietus rudenį yra gerai (žinoma tada, kai nereikia kur nors eiti). O ką jau kalbėti apie tokias gražias dienas ir vakarus kaip šiandien. Jų nesubjauroja net mano sapaliojimai.
jūsų,
R.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą