Blynai

Kartais mane erzina kepamų blynų kvapas, tačiau ne šiandien. Šiandien tegul jis erzina kitus, o aš valgau blynus ir noriu žiemos su daug sniego...

Žinot, labai keista, kad dar nesugalvojau, kuo noriu būti gyvenime. Esu nuolat neapsisprendusi net tokiuose mažuose dalykuose kaip pvz.: ar mėgstu daryt valgyti, ar mėgstu skaityti knygas, net nebežinau, kokia muzika man patinka. Jaučiu, kaip žmonės, su kuriais bendrauju, mane nuolat keičia. Kažkur dingo mano gebėjimas parašyti kokias nors su manimi lyg ir nesusijusias, tačiau taip pat ir niekaip neatsiejamas, nesąmones. 

Pavyzdžiui:

"Ji užsimerkia ir, ištiesusi rankas į šalis, sukasi... sukasi... Sukasi greitai, kol staiga sustoja ir atsimerkia. Tada ne ji, o kambarys sukasi aplink ją. Tai vienas iš mažųjų stebuklų, ji tuo tiki. Ji žino, kad tam yra mokslinis paaiškinimas, tačiau jos gyvenimui to nereikia, nes jos gyvenimas sudarytas ne iš mokslinių teorijų. "

Tiesa, labai norėjau mamuko obuolienės prie blynų, deja, tik kažkokios pamiksuotos uogienės radau...

Marilyn Monroe ir auksinė žuvelė

"She was a girl who knew how to be happy even when she was sad. And that's important." - Marilyn Monroe

Išjungiu šviesytę, kabančią palubėj, užsitraukiu kaldrą iki kaklo, rankomis suspaudusi jos kraštelius, užveriu sunkias blakstienas ir tyliai tyliai kvėpuodama klausausi tylos. Tik tada pasijuntu laisva, laisva nuo baimės, nuo rūpesčių, nuo šiandienos ir nuo rytojaus, nuo reikalavimo būti vienokiai ar kitokiai, nuo liūdnų debesiukų. Tokiomis naktimis norisi šilto pieno su cinamonu, žvaigždučių spindinčių už lango ir žinoti, kad kažkur yra draugai, tyliai atsidūstantys per miegą ar garsiai knarkiantys, vis dar plačiai atmerktomis akimis ir "įmerkę" nosiukus į kompiuterių ekranus, klajojantys naktiniame mieste ir garsiai besijuokiantys, slapčia besikuičiantys tamsioje virtuvėje ir šaldytuve beieškantys naktipiečių (ar šiaip ko nors skanaus širdelei nuraminti), o gal... tiesiog esantys minčių pasauliuose, beieškantys savęs taip pat kaip ir aš.

Norėčiau turėti auksinę žuvelę, nes nieko (kodėl kažką praradę visada sakome, kad mums nieko nebeliko? Juk lieka artimi žmonės, lieka visas pasaulis, pilnas galimybių ir spalvų, tik patiems reikia rinktis, kurias išryškinti) jokio augintinio nebeturiu. Auksinė žuvelė tyli, tyli ir trapi, jeigu galima taip vadinti žuvelę. (Ar kada laikėt žuvelę rankoje, svarstydami leisti jai gyventi ar ne?) Ji būtų tokia, kokia aš esu dabar... tyli. ("Trapi" išbraukiame, nes manau, kad nesu tokia. Na gal ir esu, tačiau vis tiek sugebu savimi pasirūpinti. Ir iš viso, moterys yra stiprioji lytis! Be mūsų nebūtų jūsų! Hell yeah!) Nukrypau... Žodžiu, noriu auksinės žuvelės, kuri palaikytų man kompaniją tylint, kad  nebūčiau viena...

Labanakt,
R.

*nuotraukos iš čia -> http://omgwtfloll.tumblr.com/

*Šiugždesys po kojomis ir rankoje garuojanti latte

Koks malonus tas jausmas, kai girdimas lapų šiugždesys po kojomis, o rankoje garuoja termosiukas su karšta, saldžia latte. Aš nebūčiau aš, jei kas keletą minučių neatidarinėčiau dangtelio ir nebandyčiau pajausti rudens ir garuojančios kavytės kvapų mišinio. (Taip taip... kasmetinis įrašas apie rudenį (praeiti metai čia).)
Kaip gražu, kai prisimerkus žvelgiant į gatvės žibintą galima matyti "saulę" su visa galybe spinduliukų, deja, netikrų - "elektrinių". Šiandienos vakaro oras traukte traukia į savo nematomas rankas, kurios gali lengvai priversti nusipurtyti nuo šiurpuliukų vos prisilietę. Su kiekvienu akies mirktelėjimu darosi vis tamsiau, paskutiniai dienos šviesos gabaliukai dingsta ir aš pasiduodu... pasiduodu savo mintims.

Nebekovosiu prieš tai, kas susikaupę manyje: abejones, dvejones, tylą ir kartais vis garsėjantį minčių triukšmą. Iš tiesų, nežinau kaip pasakyti, bet dabar turiu du kelius: atsitraukti, o paskui verkšlent, kaip man negerai, bet būti savo "zonoje", suprastoje ir kontroliuojamoje, arba žengti į priekį, į tai, kas nauja. Žengti į priekį? Bet aš bijau... Bijau nežinomybės, laukiančios priešakyje, bijau savo abejonių, kurios gali paveikti ne mane vieną. Ilgai stengiausi negalvoti apie tai, paslėpti savyje, bet juk niekur nepabėgsi, nes net nėra kur bėgti, nėra ir nuo ko bėgti. Jaučiu, kad pasirinkus antrąjį kelią galiausiai įskaudinčiau ne tik save, nes man reikia visko arba nieko - netobulos tobulybės arba nieko. Dabar turiu daug daugiau nei nieko, bet to nepakanka. Nežinau, galbūt pakanka kitam, bet negali juk smaugti savęs dėl kito laimės? Gali? Negali...

Oi, kaip praverstų man šalia latte koks vienas "fortune cookie"... Gal perlaužus jį staiga kiltų geniali mintis, o gal kvaila, bet bent kokia mintis kiltų... o dabar nieko. Žinau tik viena, kad nenoriu subyrėti į daugybę mažų ašarų, o paskui lipdytis save iš naujo. Tokių minčių lydima nebejaučiu net vakaro pirštų, vis besitaikančių palįsti po striuke, prisiliesti... Belieka užsimerkti, atsimerkti ir vėl visas mintis paslėpti tamsiausioje proto kertelėje - ten, kur joms ir vieta.

Žinot, kad ir ką besakytumėt, bet man ruduo - magiškas metas. Net lietus rudenį yra gerai (žinoma tada, kai nereikia kur nors eiti). O ką jau kalbėti apie tokias gražias dienas ir vakarus kaip šiandien. Jų nesubjauroja net mano sapaliojimai.

jūsų,
R.

.einantys dviese

"Jai reikia tik prisirišimo, kad žinotų, jog kažkas yra šalia. Nieko daugiau.
Kartais ji trauks žemyn tarsi nematoma jėga, kuri traukia į dugną, kai beplaukiant pritrūksta kvapo. Kartais iš visų jėgų laikysis, neleisdama kristi abiems.
Labai dažnai nenorėsi jos matyt dėl to, ką ji pasakys ar padarys, tačiau ji nenustos būti savimi...O tau telieka tik rinktis mylėt ją ar ne... Tikiuos žinai, kad jai reikia tik prisirišimo?"

R.

photo by ~Pretty-As-A-Picture