Marilyn Monroe ir auksinė žuvelė

"She was a girl who knew how to be happy even when she was sad. And that's important." - Marilyn Monroe

Išjungiu šviesytę, kabančią palubėj, užsitraukiu kaldrą iki kaklo, rankomis suspaudusi jos kraštelius, užveriu sunkias blakstienas ir tyliai tyliai kvėpuodama klausausi tylos. Tik tada pasijuntu laisva, laisva nuo baimės, nuo rūpesčių, nuo šiandienos ir nuo rytojaus, nuo reikalavimo būti vienokiai ar kitokiai, nuo liūdnų debesiukų. Tokiomis naktimis norisi šilto pieno su cinamonu, žvaigždučių spindinčių už lango ir žinoti, kad kažkur yra draugai, tyliai atsidūstantys per miegą ar garsiai knarkiantys, vis dar plačiai atmerktomis akimis ir "įmerkę" nosiukus į kompiuterių ekranus, klajojantys naktiniame mieste ir garsiai besijuokiantys, slapčia besikuičiantys tamsioje virtuvėje ir šaldytuve beieškantys naktipiečių (ar šiaip ko nors skanaus širdelei nuraminti), o gal... tiesiog esantys minčių pasauliuose, beieškantys savęs taip pat kaip ir aš.

Norėčiau turėti auksinę žuvelę, nes nieko (kodėl kažką praradę visada sakome, kad mums nieko nebeliko? Juk lieka artimi žmonės, lieka visas pasaulis, pilnas galimybių ir spalvų, tik patiems reikia rinktis, kurias išryškinti) jokio augintinio nebeturiu. Auksinė žuvelė tyli, tyli ir trapi, jeigu galima taip vadinti žuvelę. (Ar kada laikėt žuvelę rankoje, svarstydami leisti jai gyventi ar ne?) Ji būtų tokia, kokia aš esu dabar... tyli. ("Trapi" išbraukiame, nes manau, kad nesu tokia. Na gal ir esu, tačiau vis tiek sugebu savimi pasirūpinti. Ir iš viso, moterys yra stiprioji lytis! Be mūsų nebūtų jūsų! Hell yeah!) Nukrypau... Žodžiu, noriu auksinės žuvelės, kuri palaikytų man kompaniją tylint, kad  nebūčiau viena...

Labanakt,
R.

*nuotraukos iš čia -> http://omgwtfloll.tumblr.com/