Paprastai*

Atsargiai pasistiebė ant pirštų galiukų ir apsisuko ant vienos kojos ratu. Tada dar kartą... ir dar... Gaila, kad dabar ji be suknelės, kurios kraštai žaismingai plaikstytųsi aplink ją. Ateina laikas, kai pasaulis ima siūbuoti ir nereikia net suktis ratu, kad tai pajaustum. Tačiau, jei kiti verčia jos pasaulį drebėti, kodėl pati negali jo siūbuoti smarkiau, kad žinotų, jog viskas gerai, nes ji vis dar gali nors kiek jį paveikti? Ji žino, kad visiems kartais būna sunku ir tai yra visiškai normali būsena, nes be liūdnų debesiukų nebūtų ir linksmos saulutės, be apatijos nebūtų ir kibirkštėlių, be nakties nebūtų ir žvaigždžių...
Šiandien ji ilgai ėjo namo, vis nuklysdavo ne į tą pusę... Ne todėl, kad pamiršo kelią, o todėl, kad jai reikėjo oro ir naujų minčių. Prisikaupė slaptoje skrynelėje naujų (o gal senų?) lobių, kurių norėtų atsikratyti. Bet kam juos atiduoti, jei tokių niekam nereikia? Vienaip ar kitaip vis tiek nesugebėtų pravert burnos, kad juos kam nors pasiūlytų.
Dabar baisu dėl ateities... Ji nebegali gyventi šia diena jau vien dėl to, kad be šios dienos dar bus rytojus, porytojus... Belieka tik tikėtis, kad kitais metais, tą pačią mėnesio dieną, ji nebesisuks ratu pasistiebus, o tiksliai žinos, ko nori ir bandys tai įgyvendinti.

Ji.

** painting by ~xblahx

Įrašas nr. nežinau

Giliai įkvėpė oro, užsimerkė ir lėtai nuslydo į vandenį. Ji jautė, kaip vanduo apsemia veidą: paliečia kiekvieną jos lūpų vingį, švelniai apgaubia skruostus, atsargiai suvirpina blakstienas... Vanduo vėsus, tačiau ji nedreba, nes moka ignoruoti šaltį, kuris šiuo metu yra pasislėpęs ne tik vandenyje.
Atmerkė akis. Nemalonus jausmas, kai vanduo liečia jas. Ji negali verkti. Vanduo lėtai siūbuoja, tarsi piešia įvairius stebuklingus raštus. Seniau ji irgi laikydavo pieštuką rankoje, lengvai liesdama lapus, tačiau neišsaugojo nė vieno piešinio, nes, tiesą sakant, nė vieno ir nepabaigė. Neturi talento,o gal įkvėpimo ir kantrybės? O gal tiesiog negalėjo žiūrėti į tai, ką vis piešė..?
Oro stygius svaigina, nemaldomas troškimas įkvėpti bando ją iškelti į paviršių. Tačiau ji taip lengvai nepasiduos. Užsimerkė. Kiek kartų sau kartojo, kad jai tas pats? Keista, bet būtent tą akimirką taip ir būna, tačiau po to... Labiausiai ją skaudina tai, kad pati nežino, ko nori. Tiksliai žinoti, tačiau to neturėti, jos nuomone, yra daug lengviau nei kažką turėti, tačiau nežinoti, ar jai to reikia.
Keli oro burbuliukai prasiveržė pro jos lūpų kampučius. Įdomu, kuo ji taptų, jei staiga numirtų? Ar iš viso kuo nors taptų? Ar kas nors jos ilgėtųsi? Jie gal, o tu? Visi jie klausia, kiek kainuoja ilgesys, tačiau niekad nesusimąsto, ar verta jį pirkti? Jei tik galėtų, ilgesį ji iš viso ištrintų iš savo jausmų sąrašo... Tai tikriausiai tas jausmas, su kuriuo ji daugiausiai praleidžia laiko. Na dar baimė.
Nebesipriešino oro stygiui. Lengvai išniro iš vandens. Dabar ji labiau myli save nei anksčiau... ir žino, kad ir kas atsitiktų vėjas vis tiek kedens jos plaukus, mėnulis vis tiek atsispindės jos akyse, kiekvieną rudenį ji žengs spalvotais lapais, kurie mielai šiugždės jai po kojomis, kiekvieną vasarą susiraukusi slėps akis nuo saulės...

P.S. ...ir ji visada šypsosis. :)

Tears Are Rainin by ~ElifKarakoc

photo by ~meriirem

"Ir taip paprasta pažadinti savo kūne skausmą: adata, peilio prisilietimu, suklupus, o kartais vien pagalvojus... Ji neverkia, liūdesį skandina su Jack'u, kurio skonį paslepia giliai įkvėpusi oro gurkšnį... Šis vyras stiprus: svaigina, atriša liežuvį, priverčia pamiršti kuklumą, bet palieka nežymų raudonį ant jos skruostų. Ir jai gera su juo... nors Jack'as ir brangiai kainuoja. Gali vadinti ją kale, kad nelaukia tavęs: tavo laivų, oro balionų, aitvarų, vaivorykščių ir visokio kito šlamšto. Gali vadinti ja kale, bet tavo žodžiai jos tokia nepadarys, nes kaskart pažvelgus į sidabrinę upę mato ji tik jos vienos akis. Nepamena tavų spalvos, nepamena ar jose matė savo atvaizdą, ar tik labai norėjo... Ach... sidabrinė upė? Tai tik veidrodis, kuriam ji kartais nusišypso, tačiau dažniausiai nori paprasčiausiai sudaužyti ir šuke sužeist tave, o paskui save.
Ar dar ilgai ji klaidžios tavo labirintuos?
Ar dar ilgai apsimetinės, kad nešasi viltį savo delnuos? Nebegali ji rasti kelio namo, nes aplinkui pasidarė tamsu. Debesys užstojo žvaigždes ir jai reikia naujos šviesos. Ir keli dūriai jai ją duos..."

noriu dar vienos žvaigždutės

photo by ~kaunau

Šiandien pagalvojau, kad 21-eri metai - pats geriausias amžius (na 19, 20, 22 taip pat dar galime įskaityti). 21-erių jau nebesi vaikas, besikapstantis smėlio dėžėje, tačiau dar nesi pasiruošęs (bent jau aš) rimtam šeimyniniam gyvenimui, į kurį įeina 40val. darbo savaitė, nuolatinis besisukiojimas virtuvėje, kad vaikai būtų sotūs ir vyras palaikytų maisto sukurtą ir alaus prilaikomą atsikišusį pilvą. (Iš karto pasakau, kad mano vyras negaus valgyt, jei tokį pilvą turės.) 21-erių dar gali kartas nuo karto paleisti protą nuo pavadėlio ir elgtis taip, kaip užplaukia, vadovautis jausmais, o už padarinius pasiteisinti nepatyrimo stoka. Tokių metų dar gali nekęsti pasaulio, dažyti akis anglies juodumo dažais, kurti įvairias rašliavas, į kurias sudedi savo laimes ir bėdas, gali svajoti. Sakot, kad tą galima daryti ir sulaukus 50? Na aš manau, kad ne, nes esi priverstas užsikasti monotonijoje, pareigose, esi priverstas susitaikyti su gyvenimu tokiu, koks jis yra... o jausmams ir svajonėms paprasčiausiai nebelieka laiko.

Ech kaip po kelerių metų aš nenoriu būti eiline nuobodžia moterimi. Aišku, kad nenoriu būti ir tokia, dėl kurios kažkas galėtų palikti vaikus ir žmonas, arba tokia, kuri leistų ja tiesiog pasinaudoti. Kaip noriu neprarasti dar nors šiek tiek likusio žaismingumo, tų naivių vilčių ir svajonių... Žinoma, visi keičiamės ir tik jei esame stiprūs tampame tuo, kuo norime būti.

Labanakt,
R.

dvi vasaros dienos*

"Tą akimirką pasijunti lyg garse, kurį skleidžia sugedęs televizorius (arba tiesiog nenustatytas kanalas) … Jie šneka… daug šneka, laukdami dviaukščio raudono autobuso. Negirdžiu jokių žodžių, tik tą zvimbimą, cypimą ir noriu užsikišti ausis ir pabėgti… Jaučiu žvilgsnius, kurie teisia. Jie tarsi mato, kad esi "žalias", nesenas atvykėlis, žiūrintis atsargiai, o gal priešingai – drąsiai, gal net įžūliai besiskinantis kelią praeivių minioje. Aš nežiūriu atsargiai, tačiau nesu ir drąsi. Aš tiesiog stengiuosi judėti į priekį." (2011 06 24)

Tokie buvo mano pirmieji jausmai svetimoje šaly. Negalėjau būti žmonių minioje. Keista, tačiau dabar tik ir svajoju apie aną minią, apie tai, kaip ne visada suprasdavau, ką jie šneka, nes kartais daug geriau nesuprasti, negu būti priverstam nenoromis klausytis pliurpalų apie sumautą gyvenimą, palikusį vyrą ar visą kitą kaką, kurio aš nenoriu laikyti savo ir taip minčių perpildytoje galvelėje. Laikui bėgant išmokau nebekreipti dėmesio į žmones ten, nes galiausiai supratau, kad kiekvieno neapžiūrėsi, kiekvienam nenusišypsosi ar nerodysi piktų akių, o ne visiem ir pats esi įdomus...

"Šiandien išbandėm metro ir dviaukščio raudono autobuso paslaugas. Metro prilyginau traukiniui, kol jis neėmė riedėti po žeme. Kai kurios stotelės buvo ganėtinai kraupios, į kurias nenorėčiau išlipti. Kažkaip pro jas važiuojant mintyse praskriejo visi filmuose matyti blogi vaizdeliai, vaizduojantys metro: “blade” filme, užpuolama moteris su vaiku, “remember me” – nužudoma mama jos vaiko akivaizdoje, dar kažkokiame filme, kurio pavadinimo niekaip neprisimenu, moteris buvo ironiškai pastumta po traukiniu. Girdėjau, kad vienoje iš pravažiuotų stotelių teroristas susprogdino traukinį. Smagus reikalas. Pastebėjau, kad žmonės labai atsipalaidavę, arba labai pavargę, nes daugelis metro snaudžia. Keista, nes Lietuvoje, jei pvz. snaustum autobuse ar kad ir traukinyje, tikrai daugelis galėtų pamanyti, kad žmogus išgėręs ir pan… Kaip ir visur, kai kurie žmonės apžiūrinėja, kiti nekreipia dėmesio. O ir žvilgsnius man dar sunku atpažint, o ką kalba tai iš viso retai kada įsivaizduoju. Kažkoks pagyvenęs vyrukas šalia sėdosi ir mano fotiko dėkliuką šiek tiek prisėdo, tai kažką apie disgrace sumurmėjo. Nesupratau, ar jam čia disgrace, kad ne čia atsisėst pataikė, ar man, kad neatsistojau, o tik pasislinkau. Neteiskit, nes buvau pavargusi. Kaip išsirinkti, kuriuo metro važiuoti ir į kurią pusę, tai tikrai nesupratau, bet dar turiu laiko." (2011 06 26)

Iš viso Londone parašiau tik du įrašus, nors norėjau parašyti tiek daug. Jėėėtus kokio lobio čia būčiau prirašius. "Lobio"... žinoma, kažkam tai lobis, kažkam kvailos mano mintys. Žinot, kodėl į blog'ą kartas nuo karto parašau? Ogi dėl to, kad po kiek laiko galėčiau perskaityti įrašą ir pamąstyti, ar dar galvoju taip pat, ar pasikeičiau...

Tiek šiandien.

R.