Atmerkė akis. Nemalonus jausmas, kai vanduo liečia jas. Ji negali verkti. Vanduo lėtai siūbuoja, tarsi piešia įvairius stebuklingus raštus. Seniau ji irgi laikydavo pieštuką rankoje, lengvai liesdama lapus, tačiau neišsaugojo nė vieno piešinio, nes, tiesą sakant, nė vieno ir nepabaigė. Neturi talento,o gal įkvėpimo ir kantrybės? O gal tiesiog negalėjo žiūrėti į tai, ką vis piešė..?
Oro stygius svaigina, nemaldomas troškimas įkvėpti bando ją iškelti į paviršių. Tačiau ji taip lengvai nepasiduos. Užsimerkė. Kiek kartų sau kartojo, kad jai tas pats? Keista, bet būtent tą akimirką taip ir būna, tačiau po to... Labiausiai ją skaudina tai, kad pati nežino, ko nori. Tiksliai žinoti, tačiau to neturėti, jos nuomone, yra daug lengviau nei kažką turėti, tačiau nežinoti, ar jai to reikia.
Keli oro burbuliukai prasiveržė pro jos lūpų kampučius. Įdomu, kuo ji taptų, jei staiga numirtų? Ar iš viso kuo nors taptų? Ar kas nors jos ilgėtųsi? Jie gal, o tu? Visi jie klausia, kiek kainuoja ilgesys, tačiau niekad nesusimąsto, ar verta jį pirkti? Jei tik galėtų, ilgesį ji iš viso ištrintų iš savo jausmų sąrašo... Tai tikriausiai tas jausmas, su kuriuo ji daugiausiai praleidžia laiko. Na dar baimė.
Nebesipriešino oro stygiui. Lengvai išniro iš vandens. Dabar ji labiau myli save nei anksčiau... ir žino, kad ir kas atsitiktų vėjas vis tiek kedens jos plaukus, mėnulis vis tiek atsispindės jos akyse, kiekvieną rudenį ji žengs spalvotais lapais, kurie mielai šiugždės jai po kojomis, kiekvieną vasarą susiraukusi slėps akis nuo saulės...
P.S. ...ir ji visada šypsosis. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą