Paprastai*

Atsargiai pasistiebė ant pirštų galiukų ir apsisuko ant vienos kojos ratu. Tada dar kartą... ir dar... Gaila, kad dabar ji be suknelės, kurios kraštai žaismingai plaikstytųsi aplink ją. Ateina laikas, kai pasaulis ima siūbuoti ir nereikia net suktis ratu, kad tai pajaustum. Tačiau, jei kiti verčia jos pasaulį drebėti, kodėl pati negali jo siūbuoti smarkiau, kad žinotų, jog viskas gerai, nes ji vis dar gali nors kiek jį paveikti? Ji žino, kad visiems kartais būna sunku ir tai yra visiškai normali būsena, nes be liūdnų debesiukų nebūtų ir linksmos saulutės, be apatijos nebūtų ir kibirkštėlių, be nakties nebūtų ir žvaigždžių...
Šiandien ji ilgai ėjo namo, vis nuklysdavo ne į tą pusę... Ne todėl, kad pamiršo kelią, o todėl, kad jai reikėjo oro ir naujų minčių. Prisikaupė slaptoje skrynelėje naujų (o gal senų?) lobių, kurių norėtų atsikratyti. Bet kam juos atiduoti, jei tokių niekam nereikia? Vienaip ar kitaip vis tiek nesugebėtų pravert burnos, kad juos kam nors pasiūlytų.
Dabar baisu dėl ateities... Ji nebegali gyventi šia diena jau vien dėl to, kad be šios dienos dar bus rytojus, porytojus... Belieka tik tikėtis, kad kitais metais, tą pačią mėnesio dieną, ji nebesisuks ratu pasistiebus, o tiksliai žinos, ko nori ir bandys tai įgyvendinti.

Ji.

** painting by ~xblahx