Pokalbiai debesiuke*

photo by ~meriirem

"Ir taip paprasta pažadinti savo kūne skausmą: adata, peilio prisilietimu, suklupus, o kartais vien pagalvojus... Ji neverkia, liūdesį skandina su Jack'u, kurio skonį paslepia giliai įkvėpusi oro gurkšnį... Šis vyras stiprus: svaigina, atriša liežuvį, priverčia pamiršti kuklumą, bet palieka nežymų raudonį ant jos skruostų. Ir jai gera su juo... nors Jack'as ir brangiai kainuoja. Gali vadinti ją kale, kad nelaukia tavęs: tavo laivų, oro balionų, aitvarų, vaivorykščių ir visokio kito šlamšto. Gali vadinti ja kale, bet tavo žodžiai jos tokia nepadarys, nes kaskart pažvelgus į sidabrinę upę mato ji tik jos vienos akis. Nepamena tavų spalvos, nepamena ar jose matė savo atvaizdą, ar tik labai norėjo... Ach... sidabrinė upė? Tai tik veidrodis, kuriam ji kartais nusišypso, tačiau dažniausiai nori paprasčiausiai sudaužyti ir šuke sužeist tave, o paskui save.
Ar dar ilgai ji klaidžios tavo labirintuos?
Ar dar ilgai apsimetinės, kad nešasi viltį savo delnuos? Nebegali ji rasti kelio namo, nes aplinkui pasidarė tamsu. Debesys užstojo žvaigždes ir jai reikia naujos šviesos. Ir keli dūriai jai ją duos..."