Šiandien pagalvojau, kad 21-eri metai - pats geriausias amžius (na 19, 20, 22 taip pat dar galime įskaityti). 21-erių jau nebesi vaikas, besikapstantis smėlio dėžėje, tačiau dar nesi pasiruošęs (bent jau aš) rimtam šeimyniniam gyvenimui, į kurį įeina 40val. darbo savaitė, nuolatinis besisukiojimas virtuvėje, kad vaikai būtų sotūs ir vyras palaikytų maisto sukurtą ir alaus prilaikomą atsikišusį pilvą. (Iš karto pasakau, kad mano vyras negaus valgyt, jei tokį pilvą turės.) 21-erių dar gali kartas nuo karto paleisti protą nuo pavadėlio ir elgtis taip, kaip užplaukia, vadovautis jausmais, o už padarinius pasiteisinti nepatyrimo stoka. Tokių metų dar gali nekęsti pasaulio, dažyti akis anglies juodumo dažais, kurti įvairias rašliavas, į kurias sudedi savo laimes ir bėdas, gali svajoti. Sakot, kad tą galima daryti ir sulaukus 50? Na aš manau, kad ne, nes esi priverstas užsikasti monotonijoje, pareigose, esi priverstas susitaikyti su gyvenimu tokiu, koks jis yra... o jausmams ir svajonėms paprasčiausiai nebelieka laiko.
Ech kaip po kelerių metų aš nenoriu būti eiline nuobodžia moterimi. Aišku, kad nenoriu būti ir tokia, dėl kurios kažkas galėtų palikti vaikus ir žmonas, arba tokia, kuri leistų ja tiesiog pasinaudoti. Kaip noriu neprarasti dar nors šiek tiek likusio žaismingumo, tų naivių vilčių ir svajonių... Žinoma, visi keičiamės ir tik jei esame stiprūs tampame tuo, kuo norime būti.
Labanakt,
R.
patikti patikti :) ir žvaigždutė patikti, ir mintys patikti :)
AtsakytiPanaikintiPažįstų tikrai nemažai įdomių, savotiškų, gal net pašėlusių suaugusių žmonių! Ir tai nebūtinai reiškia, kad jaunystėje jie buvo dar labiau pašėlę o augdami tapo ramesni, jie net gali būti užsidarę jaunystėj o su amžium atsiverti ir leisti sau šėlti - kodėl gi ne?
AtsakytiPanaikintiAišku, tenka pripažinti, kad suaugus kaip tu ir sakai, dažnai aprimstama todėl, kad ant pečių tenka nešti didesnę atsakomybės naštą, bet taip pat, tai turbūt susiję ir su tuo kad augdami vis didesni vis geriau suprantam kitus, ir labiau taikomės prie kitų žmonių, nes pamatom kad tai naudinga. Ir tuomet ir gaunasi kad lengviau ir smagiau su kitais bendraujasi, tačiau pasislepia individualumas, tie vadinamieji "aštrūs kampai" tampa apvalesni.
Bet juk ne vien aštrūs kampai yra taip vadinamasis "charakteris" (šis žodis juk kartais net neigiamai vartojamas, pvz "na va, parodė savo charakterį"). Tai yra ir tai kas yra centre, tai kas nekinta ir kas sudaro mūsų savitumą, kuris manyčiau visuomet reiškiasi, tik kartais vienokia forma, o kartais kitokia :)
Justina, :) uraa.
AtsakytiPanaikintiAda, manau, kad pritariu ;D smagu,kad parašei tokį ilgą komentarą,vertą net atskiro blogo įrašo :)