Kadangi gimtadienį praleidau kelyje, tai nežinau, ar džiaugtis, ar liūdėti. Nebuvo torto ir žvakučių, nuo sėdėjimo skaudėjo šikną, nugarą ir kaklą, nes kartas nuo karto užsnūsdavau ir galva nulinkdavo žemyn. Laimės valandėlės egzistavo tik degalinėse, kuomet galėjom išvirsti iš busiuko ir pramankštinti kojas. Pirmą kelionės dieną gal ir visai padoriai atrodėme tose degalinėse, bet antrąją tikrai gąsdinome vietinius gyventojus savo užtinusiomis akimis ir susivėlusiomis ševeliūromis. Įsimintiniausia kelionės akimirka buvo kėlimasis keltu iš Prancūzijos, nes pvz. iš Lenkijos atsimenu tik mokamus kelius ir įtaraus lenko policininko žvilgsnį, vis bėgiojantį nuo mano tapatybės kortelės prie mano veido (daaa!!! juk ji daryta prieš 8 metus, tai normalu, kad esu pasikeitusi), iš Vokietijos - policininkus sustabdžiusius vidury nakties ir išrašiusius baudą vairuotojams dėl tempiamos per sunkios mašinos, užkeltos ant turėto traliuko (ar kažkas pan.), Texaco degalines (berods taip rašosi), o toliau visą likusią Vokietiją, Belgiją praktiškai pramiegojau ir atsibudau jau likus valandai iki Prancūzijos. O keltis keltu buvo laaabai faina. Labai norėčiau tai pakartoti. Anglijoje veiksmas vyko daug greičiau. Nuvykom iki Londono (atpažinau Ilfordą, kai pro jį važiavom!!!), nuo ten mane su Kęstu paėmė vietinis lietuvis su mašina. Tiek keiksmažodžių vartojančio žmogaus niekada nesu mačiusi, net ausys užsiraityt galėjo nuo jo rėkimo ir keiksmažodžių. Jei būtų tekę keliauti vienai, visą kelionę su juo būčiau pratirtėjus kaip koks beržo lapelis. Juokinga, kad kitus lietuvius Anglijoje jis vadino "skalbinių vagimis". Nors blogai kalbėti apie šį mūsų vairuotoją negaliu, nes vidury kelionės nupirko man kavos, o kas svarbiausia - saugiai nugabeno mus iki reikiamos vietos.
Nors mes čia jau nuo penktadienio vakaro, antrą naktį iš eilės sapnuoju visokias nesąmones. Tai tikriausiai dėl pasikeitusios aplinkos ar klimato (nes kiek girdėjau Lietuvoje jau buvo galima pamatyti sniego, o čia vis dar ruduo su nuo medžių krintančiais spalvotais lapais ir vis pasirodančia saulyte, kuri ir dabar blyškiai bando mesti spindulius pro mūsų langą). O gal mano neramiam miegui įtaką daro ir šiokie tokie sunkumai, su kuriais gali susidurti nemažai emigrantų. Bet kaip jau minėjau praeitame savo įraše, tikiuosi, kad tik pradžia bus sunki, o paskui viskas įsibėgės ir seksis daug geriau. :) Va jau ir dabar iš naujo išmokau nusipirkti dieninį kelionės autobusu bilietą, pasipildyti telefono sąskaitą, apsipirkti Asdos savitarnos skyriuje (beveik kaip Iki'nės bitutėj), maždaug žinau kelią, nuo centro iki namų, o taip pat praėjom kažkokią atranką į darbą, nors tikiuosi, kad visi kol kas nesutvarkyti popierizmai ar vis dar nepersilaužimas dėl kalbos nepakiš mums kojos ir ketvirtadienį suprasim, ką mus ten mokins per tuos apmokymus. Taigi, mokausi iš naujo gyventi ir atlikti elementariausias užduotis, kad vietiniai mane suprastų. Gerai, kad turim pagalbininkų, nes kitu atveju būtų žymiai sunkiau.
Vienintelės kelionės akimirkos, užfiksuotos telefonu.
R.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą