28.11.13

Turiu pripažinti, kad man nelabai sekasi pratintis prie svetimos šalies. Kai reikia ką nors išveplent, tai iš viso pasidaro sunku suprasti, kaip dar pavyksta susišnekėt su žmonėmis, jei aš pati savęs nesuprantu. Liežuvis sustingsta, prišvepluoju kvailai, nesinaudodama nei laikais nei gramatika. Pirmoko lygis dviem žodžiais tariant. Tik dabar suprantu, kaip Lietuvoje yra paprasta, kai gerai moki kalbą ir laisvai kalbi.
Šiandien teko bendrauti su banko darbuotoja, kuri pasirodė tikrai maloni. Buvo jaučiamas jos angliškas akcentas (tačiau ačiū dievui ne toks, kaip dėdulės, pas kurį darėmės raktus, nu nes jo tai iš viso praktiškai nesupratau). Ji maloniai nusišypsodavo ir padrąsindavo, kad nieko tokio, jei ko nors nesuprantu. Pašnekėjom apie orą, kaip man čia sekasi, pasiskundė, kaip jai sunku su lietuviškais vardais ir adresais. Bet galiausiai mano nuotaiką sudrumstė nežinia, tai gausiu aš tą prakeiktą banko kortelę ar ne?! Nieko nepadarysi, reiks laukti skambučio iš nežinomo numerio ir maloniai atsiliepti "hello", nors aš dažniausiai pasirenku paprastesnį variantą -> "yes". :D
Pastebėjau, kad mano vardą visi labai keistai taria. Net nežinau, ar pati taip sugebėčiau ištart. Na bet mano bent jau ištaria, o ne kaip kažkieno ("kest..." - tuo ir užsibaigia).
Šiandien dar turėjome darbe apmokymus (induction), kurių metu vaikštėm po salę su ryškiom liemenėm. Tuo metu pagalvojau, kad atrodom kaip kokie viščiukai, vorele žygiuojantys paskui vedlį. Visi į mus tiriamai ir pašaipiai žiūrėjo. Nėra ko stebėtis, juk mes - tai šviežiena, nors tokios šviežienos atvedama kasdien. Saugos instrukcijos aiškinimas praėjo visai sklandžiai, išlaikėme kažkokius testukus. Laukiam (nelaukiam?) sekmadienio, nes tada bus mūsų pirmoji darbo diena. Klausimas, ar negrįšiu keikdamasi.

R.