Vis dar namuose*

Keisti tie pokyčiai, o ypač jų laukimas. Aš esu toks žmogus, kuriam kartas nuo karto reikia naujovių, ilgai nesinori užsisėdėti vienoje vietoje, tačiau besiruošiant išlipti iš savo komforto zonos būna neramu. Visą vasarą trypčiojau, kad reikia emigruot, NORIU emigruot, o dabar, kai jau ėmiau krautis lagaminą ir psichologiškai nuteikinėti mamą, kad viskas bus gerai, vis dažniau vakare prieš užmiegant pagalvoju, kaip gi iš tikro bus ten? Ten, kur kalbėti mokysimės iš naujo, kur turėsim paslėpti visas netolerancijos kibirkštėles, kur pradžioje bus nejauku eiti į parduotuvę nusipirkti kefyro (nors jo niekada neperku, čia tik pavyzdys, net nežinau, kaip kefyras skamba angliškai ir ar iš viso jie ten tokį pardavinėja). Bet tikiuosi, kad sunku bus tik pradžioje.

Niekaip nesuprantu, kas yra tie būtiniausi daiktai, reikalingi kelionei, nes man visi mano daiktai būtini. Šiandien bandžiau pakuoti rūbus. Nebūčiau patikėjusi, kad džinsai, megztukai ir palaidinės gali sukelti tokį galvos skausmą. O dar ateis eilė rinktis batus, paltukus... Gaila, kad savo meškinų gvardijos negaliu pasiimti ir leopardinio dekučio, nes jis tikrai netilps (aišku, kai viskas bus supakuota, aš tikrai pabandysiu jį dar įgrūsti, bet...). Tai kaip sutalpinti visą savo gyvenimą į du lagaminus? O dar reikia nepamiršti pasiimti šypseną iš Lietuvos, nes juk atsisveikinimas bus sunkus ir gali tekti keliauti su ašaromis. Labai bijau pasijusti vieniša, kaip buvo prieš kelis metus Londone. Tačiau nors ir negražu, turiu pripažinti, kad į Lietuvą tada mane parvijo tik nebaigti mokslai ir namų ilgesys.

Taigi šiomis dienomis gyvenu keistomis nuotaikomis ir mažyčiais galvos skausmeliais. Prieš porą dienų kepiau sausainukus (Receptas čia). Nedariau su džemu, nes man jie kepant pasipūtė daugiau negu turėjo (matyt čiut padauginau kepimo miltelių), užtat aptepliojau šokoladu.

R.