Tu

Mes pasitikome saulėtekį prie jūros, buvome įklimpę prie marių privalgę picos per Valentino dieną (tikriausiai ta pica čia ir buvo kalčiausia), tu leidai man vilkėti savo striukę praeitą vasarą, kai važinėjom apžiūrėti piliakalnių ir aš kada noriu tada nugvelbiu tavo chalatą ar kokį džemperį, tu privertei mane pajusti, ką reiškia įsikibti į mašinos sėdynę nagais, nes važiuojant kalniukais pasidaro baisu, silpna ir įdomu bei smagu tuo pačiu metu. Tu padovanojai man patį pačiausią gimtadienį ir pačią didžiausią, minkščiausią ir sunkiausią gimtadienio dovaną. Tu matei mane padauginusią „kompoto“, kaip sako vienas mūsų pažįstamas, aš tave irgi tokį mačiau :D. Tu buvai piktas ir neleidai man pašokti su juodaodžiu nors jis gražiai paprašė. Kartais atrodo, kad nekreipi į mane dėmesio, tačiau kartais užklumpi mane visai netikėtai. Man patinka su tavimi muštis, nors kartais, neapskaičiavęs savo jėgos, vožteli smarkiau, nei reikėtų, bet tuomet ir aš „vanoju“ iš visos sveikatos, kad rimtai pajaustum mano kumštukus. Nors retai, bet labai juokingai moki maivytis prieš veidrodį. Nekenčiu, kai tu knarki, bet kažkodėl vis nenusiperku ausų kamštukų, nepatinka, kai tyčiojies iš mano juokučio. Nemėgstu ir tos kalbos, kai tari „ku tu?“... Mes nutrenkėm du gyvūnus (balta katė berods liko gyva, nes sugebėjo staigiai nubėgti nuo kelio, o laukinis šuo (koks ten jų pavadinimas) liko tik faršu ant asfalto :( ), bet Kiprijoną, „skraidančią“ žuvelę, magiškai atsiradusią mūsų balkone, išgelbėjome saugiai transportuodami stiklainyje ir paleidę Neryje prie Pilies, tad manau, kad mes nesame blogi žmonės, tiesiog atsiduriame ne laiku ir ne vietoje. 

Labai keista šiame įraše tau skirti daugiau vietos nei sau.  

Rūta