"Vakar dariausi vaisių salotas, o vakaras kvepėjo vakaru. Kažkas buvo palikęs pravertą langą… Girdėjau garsus, kurie kuteno miesto jaukumą. Kvepėjo pavasariu, tyrumu, gaiva ir labai norėjosi, kad visa tai nusileistų ant mano odos, plaukų ir pasiliktų kartu visą naktį..."

2013 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis

Keliaujam

Labas, rudens pavakary,

Šiandien šiek tiek keliavom, o gal reikėtų sakyti užsukom pakeliui bevažiuojant... Bet buvo labai įdomu, nors šiek tiek vėsoka (šiandien sumušiau savo rekordą - ėjau apsimuturiavusi šaliku, nors palto dar iš spintos tikrai netrauksiu :D). Gaila, kad nebuvo galimybės kokybiškiau nufotografuoti aplankytas vietas, bet reikia džiaugtis, kad bent jau telefonas "po ranka" pasitaikė.
Destination number 1: Stelmužės ąžuolas. Gal kažkam pasirodys juokinga, tačiau niekada nebuvau prie jo buvusi. Turiu pripažinti, kad senasis ąžuolas pasirodė esąs tikras putlutis: vietomis sulopytas, išsiskėtęs per pusę miško (juokauju, ne taip baisiai), kaip koks ponas aptvertas tvorele, matyt kad niekas jo nečiupintų.


Destination number 2: Zarasai. Apžvalgos aikštelė. Manau nereikia žodžių, nes vis tiek nesugebėčiau to vaizdo ir jausmo perteikti. Galiu pasakyti tik tiek, kad ta konstrukcija juda, nesmarkiai, bet pajusti nesunku.







Destination number 3: Vergų bokštas. Anot visažinės Vikipedijos ir kt. internetinių puslapių (tikėtina Vikipedijos pasekėjų), šis pastatėlis priklausė dvarininkams Valujevams (prieš tai dvarą valdė vokiečiai Folkerzamai), kurie šiame storų sienų pastate kalindavo baudžiauninkus. Realiai nelabai įsivaizduoju, kiek ten tų baudžiauninkų galėjo kalėti vienu metu, kaip atrodė to pastato vidus, tačiau faktas toks, kad šis pastatas tikrai mažas ir net nepanašus į bokštą.


Pabaigai dalinuosi pora originalių skulptūrų, nufotografuotų Zarasuose ir liūdžiu dėl mano apgadintų batukų :(( ...



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą