Praėjo nemažas laiko tarpas, kada paskutinį kartą rašiau. Pratylėjau lygiai 7 mėnesius, praktiškai visą pavasarį ir vasarą. Apie pavasarį galiu pasakyti tik tiek, kad nenorėčiau jo pakartoti: nenorėčiau grįžti prie bakalauro rašymo ir kuitimosi archyve. O vasara, vasara buvo gana įdomi. Ji parodė, kad neturėčiau taip beatodairiškai pasitikėti ne tik kitais, bet ir savimi. Per šį laiką sugebėjau suabejoti ir nusivilti, o rudens pradžioje gavau pastebėjimą, kad tapau bambekle. Gal turėčiau pripažinti, kad pykstu dažniau, bet gal reiktų suprasti, kad kažko vis pritrūksta (o gal tie maži nesklandumai savo rankutėmis pasiėmė ir nusinešė mano "nebambėjimą")? Norėjau tapti šviesių plaukų mergina, bet dabar noriu būti tokia, kokia ir turiu būti - ryžas liūdnas debesiukas. O kam trukdo tokia spalva, turėtų apsispręsti: arba susitaikyti su tuo, arba tiesiog ramiai apgalvoti, kodėl yra mano drauge/(-u). Šią vasarą teko persikraustyti 2 kartus (tiesa, antrasis kartas buvo tame pačiame bute, tik į kitą kambarį, bet vis tiek skaitosi), įsigyti žiurkėną Mekulį, pramokti vairuoti (Regitra, aš ateinu), suvokti, kad esu jau pilnai suaugęs žmogus ir reikėtų pradėti į gyvenimą žvelgti rimtai, tačiau, kai esi strazdanotas ryžius - rimtumas ne tavo stiprioji sritis, nes jei į viską visuomet būtum žvelgus rimtai, nežinotum, ką reiškia šypsotis.
Liūdnas Debesiukas.
eik mokytis teorijos :D
AtsakytiPanaikinti