Atvirai

Labas, Bloge!

Privalau tau papasakoti apie nesenus Liūdno debesiuko gyvenimo įvykius! Nuostabus gimtadienis, nuostabūs draugai, baigti rašto darbai (hell yeah, aš sugebėjau!), ir greitai pasibaigsianti mano kaip dirbančiosios "karjera"... - tai tie dalykai, darantys mano gyvenimą mielą šiuo metu, nepaisant fakto, kad pasenau (visi cieli 23 dabar!), kad dar nėra aiškūs rašliavų įvertinimai, kurie gali ir nedžiuginti, kad vėjai švilpia tuščiose kišenėse, nes nėra darbo - nėra pinigo... Bet mažiau valgysiu ir pirkiosiu visokių kojinių, dažniau lankysiu draugus "arbatos" ir kaip nors išgyvensiu. Tad jau galite turėti omenyje, kad jei ir nekviesit, pati ateisiu.

Vakar su Justina kalbėjom apie tai, kad labai smagu, kai žmogus turi savo draugų ratą - t.y. tuos, su kuriais tiesiog smagu, kurie padeda pamiršti problemas ir visokius sunkumus. Na paverkšlenom, kad mes tokių draugų ratų nelabai turim, na gerai neturim, kad ir kaip ieškotume, nė su žiburiu nerastume... ;D Na bet čia ne esmė, mes džiaugiamės už tuos, kurie juos turi :), o aš asmeniškai labai ilgiuosi Omaro team'o (linkėjimai buvusiems nariams, ilgesys buvusiems Aliaso ir Uno vakarams, sniego angelams, buvusioms pravardėms ir visam tam reikalui).
 Nors ir ilgiuosi Omaro team'o, tačiau nesiilgiu pirmo kurso, nors gyvenimas tuo metu buvo įdomus ir mane supę žmonės padarė mane drąsesne, ryžtingesne, jie parodė, kad nesu tokia beviltiška, kaip kartais galvodavau mokyklos laikais.  Visgi, dabar aš savęs nenorėčiau net lyginti su ta Rūta, kuri buvo tada. Manau, kad dabar esu daug labiau pasikeitusi, daug labiau subrendusi (jaučiu, kad aš bręsiu visą gyvenimą, nes kiti 23 metų jau seniai būna subrendę :D), ir požiūris į žmones mano pasikeitė. Nebeturiu noro bandyti bendrauti su visais, man reikalingi tik tie, kuriems reikalinga aš. Ir nors aš vis dar prie kai kurių žmonių jaučiuosi nejaukiai, pradedu pastebėti, kad jau priprantu prie savęs, nebandau pakeisti, tiesiog imu vertinti tai, ką turiu. Žodžiu, jaučiuosi per daug paatviravusi :D.

Kaip jau minėjau, išeinu iš darbo, todėl turėsiu daugiau laiko, o tai reiškiaaaa.... kad galėsiu grįžti prie savo hobio ir mylimo aparato -> FOTIKIUKO! Kas nori fotkintis, galit jau dabar sakyt ir mes tikrai tai padarysim. Wuhu! Taip pat galėsiu vėl rasti laiko savo keistoms mintims, keistiems įpročiams ir sau (kątik už lango labiau nušvito - čia bus ženklas, kad šneku tiesą).
Beje, labai laukiu sniego, nes pavargau nuo lietučio kieme. Ir laukiu snieguotų vakarų, nes dabar turėsiu ką išsitempti į kiemą pasivaikščioti sutemus.

(http://liudnasdebesiukas.tumblr.com/post/30818767929)