R.

Kaip lengva žinot, kai jūs nenorit, kad kažką daryčiau, kas apribotų jūsų pasirinkimus. Tada jūs karts nuo karto giliai atsidūstat, tylit ir dar tylit, verčiat palengvinti jūsų pasirinkimą ir pasakyti tai, kas galbūt yra labai toli nuo mano norų. Bet aš nelengvinsiu situacijos, nelengvinsiu jūsų tolesnių veiksmų ir apsisprendimų... Tai turėsit padaryti patys. O aš tik tyliai stebėsiu, galbūt kartais lysiu tais liūdnais lašiukais... Tikrai gaila, kad šįkart taip išėjo. Būtų nors kiek smagiau, jei tai nebūtų vien paprasta alaus skardinė, o bent jau koks viskio butelys... kažkas solidesnio už tuos varganus 3 litus... Bent jau buvimas su manimi, bent jau aš būčiau nors kiek daugiau verta. Bet tai jūsų pasirinkimas. Tikriausiai neklydau kažkada sakydama, kad smagiausia būna tik pradžioje, vėliau rožiniai akiniai tampa paprastais pro kuriuos pradedi matyti tas pačias spalvas, kurias matei prieš tai... Ir tada pradedi rašyti tuos kvailus blogo įrašus ir ieškoti juose paguodos, nes niekam kitam negali pasakyti, arba niekas kitas tavęs nesupranta. Galbūt nesuklydau sakydama, kad man nereikia viso to, nes daug maloniau liūdėti, kai liūdi, nes nori turėti, kas tave skaudintų, negu liūdėti, nes tapai įskaudinta. Nieko daugiau nesakysiu, pati apsisprendžiau būti stebėtoja, tad neturėčiau čia surašyti visko... Tiesiog sykiu būsiu ir visko vertintoja, bandanti suprasti, ar dabar esu toje vietoje, kurioje turėčiau būti, ir su tais, kurie norėtų, kad su jais būčiau. Juk galų gale vis tiek vieni kitus paliekam...

R.
2012 10 18 - sušiktadienis.