praeitis/dabartis/ateitis

Kodėl kartais jai pasidaro baisu? Ar ji bijo likti viena, nes ima nepasitikėti kitais, o gal savimi? Kodėl staiga atsiranda daug mažų minusų, kurie pasiekę širdį, gali sudaryti nuovargį nuo visko, o tai gali juos išskirti? Reikia prisiminti, kad kas vienam atrodo menkniekis, kitam - be galo svarbu. O kai ji bijo, spalvos išblunka, mėgstamiausi dalykai netenka prasmės ir, pvz. valgant pyragą jo skonis juntamas tik kažkur "tolumoje", nes pirmoje vietoje susigrūdę mintys stuksena galvą mažais pirščiukais, reikalaudamos dėmesio, visą kitą nustumdamos ir tamsiausias kerteles. Ir taip kartais nutinka tragedija.
Kas tada ją verčia ilgėtis? Prisiminimai ir patirti jausmai, žinojimas, kad taip jau nebebus? O gal tai, kad nebėra tos veiklos, kuri buvo tik jų dviejų? Ilgėjimosi stadijoje romantiniai filmai nuo skruostų visada pasigrobia po porą ašarų. Blogesniu atveju prasideda apgaudinėjimas, kad jai jo nereikia, jis ją prarado, o ne ji jį. Tada pyktis skandinamas muzikoje, drauguose ir alkoholio lašuose, savo veiksmais nustumiant visas buvusias vertybes kuo toliau nuo savęs. Juokinga, tačiau pastarasis variantas vis tiek baigiasi ašaromis susirangius lovos kamputyje.
Kodėl praėjus kažkiek laiko jai vėl viskas būna gerai? Nes ji pamiršta baimę ir ilgesį, nes susitaiko su šiais dviem jausmais, nes prisitaiko? Tada ji vėl ima kurti savąjį pasaulį, tik jau be jo įtakos. Tada ji grįžta į tą vietą, kurioje buvo prieš juos abu. Nors ji jau kitokia, ne tokia kaip anksčiau, tačiau ta vieta - tai jos "namai", ta vieta yra be jo, ten ji jaučia ją pačią, liūdną, bet ramią. Ir prigriebiant dainos žodžius, žmogus, buvęs toks artimas, tampa tik tokiu, kurį "kažkada pažinojai"...

Ar taip bus ir man? Nes juk nebūna laimingų pabaigų... Bet kokiu atveju, mergaitės, mums bus viskas gerai ;*...

R.

*photo -> http://liudnasdebesiukas.tumblr.com/post/28698821542