Nežinau kodėl, bet man patinka prieblanda... ir kai mano kambario užuolaidos užtrauktos net ir dieną. Kažkodėl nesu viena iš tų, kuri atsikėlusi iš karto atitrauktų užuolaidas ir leistų dienos šviesai pasklisti kambaryje. Nors tikrai neteigiu, kad man patinka naktis, nes dažnai tada jaučiuosiu nejaukiai (žinoma, kol nesusikuriu savo jaukumo: neužsidegu savo šviečiančio burbulo, raudonų širdelių, nepasidarau karštos arbatos puodelio, neapsikabinu Albino (čia meškinas toks) arba dar ko nors... ;)).
Tai va. Dabar 18:03val., o Liūdnas Debesiukas sėdi ant lovytės prieblandoje visas apsitrupinęs prancūzišku batonu. Valgiau jį su ščiokoladiniu sviestu, kuris priminė vaikystę, kai dar tiek daug Nutellų ir kitokių š*dellų nebuvo prikrautos parduotuvių lentynos. O "sužvejojau" šiuos du valgumynus šiandien "Ikinėj" prie Megos, kai visa sulyta užsukau "išsidžiovint" ir prastumt laiką belaukiant autobuso namolio. Ir kodėl vos tik pagalvoju apie žodį "prancūziškas", prieš akis iškyla Amelijos iš Monmartro šypsena? Ar atsimeni, Justencija, mūsų pažadą? Varysim Paryžiun berečių pirkt!
Mmm... būtų gerai mano prancūziškam batonui suveikt ilgą pienišką dešrelę ir kečiupo šliūkštelt... Būtų kai "karštas šuo".
Negalėčiau nepasigirt, kad jau rytoj turėsiu naujausią "Vampyrės dienoraščio" serijos knygą. Wuhu! Dabartinę skaitomą jau tikrai greitai baigsiu, tai pulsiu prie kitos. Kaip faina, kad nereiks laukti, kol bus išleista, nes ji jau išleista. Che!
Baigiant smagiąją dalį labai norėčiau pasiguosti... Nežinau, ar kas mane suprastų, todėl belieka rašyti čia. Tai va. Turiu darbą, dirbu, šiaip nesiskundžiu - viskas tvarkoje, bet... Bet pastebėjau, kad jau ne pirmas kartas, kai nuo dirbtinio mandagumo, linksmumo ir bendravimo išsiviepus su klientais, grįžusi namo aš net nebenoriu šypsotis. Toks jausmas, kad šypsena mane vargina ir nuo kiekvienos šypsenos galėčiau apsivemti. Viskas gal būtų gerai, jei darbe ne dirbtinai šypsočiaus, o nuoširdžiai. Bet taip nelabai išeina... Kai kurie klientai tokie šmikiai... Nemėgstu aš bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, o čia esu priversta. Gal kažkas pasakys, kad neatrodo, jog man sunku (pvz. jau susibendravau su dviem savo amžiaus šauniomis bendradarbėmis, su kuriomis smagu papliurpt, su vyresnėmis palaikau dalykiškus santykius), tačiau tikrai nėra lengva. Ir tie žmonės jau nebėra pilka masė, kaip kad buvo anksčiau, kai dėl kažkokios priežasties nematydavau jų veidų... Toks jausmas, kad dabar kiekvienas jų, išeidamas iš parduotuvės, pasiima po mažytę mano dalelę, o tai verčia mane jaustis tarsi išsunktą kempinę (negražiai skamba, bet puikus palyginimas).
Vot. Laukiu rytojaus, nes gautą išeiginę keliausiu praleisti į Vilnių. Tikiuosi, kad tai bus smagi diena su geriausia drauge!
p.s. Viskas bus gerai, taip?
Nu geras, pas mane tai naktinių užuolaidų net nėra :D ir visai jų man net nereikia. Va jei kokia saulė užšviečia, tai užpakalį atkišu ir visks tada ore būna :D Bet bėda, kad pas mane langas į balkoną, tai jei kambariokas nori išeiti į balkoną, tai matytų mano kambarį :D tai dabar abu sarmatijamės. Aš kaip ir negaliu išeit į balkoną, nes atsidaro tik langas, o Artūras tai išvis į balkoną nekelia kojos :D :D nu, krč, pamatysi :D aš tai čia pirmąkart tokį nepatogų išplanavimą matau :)
AtsakytiPanaikintiO šiaip tai, davai, taupyk pinigą, varysim rudenį :) Vytą dar pajamsim, anas irgi nori :)
Aišku, kad pavargsti :) ir labai teisingai čia pastebėjai, kad kiekvienas išsineša truputėlį tavęs, nes kiekvienam iš jų tu skiri savo dėmesio. Gal priprasi, paskui viskas atrodys daug paprasčiau :) Gaila, kad pas tave viskas taip oficialiai ir dalykiškai su pirkėjais turi būti, aš tai kartais su jais ir paprikolinu. Taip smagu būna :) nes šiaip tai atrodo, kad pardavėjas kaip koks robotas, vapščė ne žmogus :/