...ir ji pradeda meluoti

Photo by ~She-hates-mondays

Kartais ji pasineria tarsi į vandenyną ir didelės bangos, pradžioje dužusios jai į veidą, siūbuoja ją...

Kartais ji pasineria į vandenyną ir lėtai grimzta žemyn...

Ji nejaučia šalto vandens. Vanduo jaučia ją - nebyliai liečia jos kūną ir akis, prasiskverbia į ją ir užpildo plaučius. Širdies dūžių aidas girdisi aplinkui... ir ji pradeda meluoti, nors jai ir skauda.

Ji žino, kad tu vis dar ieškai ašarų jos akyse... Tačiau jų nerasi. Vanduo pasiima ir jas, kaip ir paskutinį oro gurgšnį.

Vandenyje ji negali klykti, gali tik blaškytis, kojomis siekti vietos, nuo kurios galėtų atsispirti. Tačiau kartais ta vieta yra taip giliai, kad net atsispyrusi nepajėgia pasiekti vandens krašto.

Ir vis dėlto, be šio vandenyno ji nepažintų savęs, nemylėtų savęs, nesuprastų, kad ji gyvena ne dėl tavęs, o tik dėl jos pačios. Nes ji pati yra stebuklas, nors ir liūdnas...