Wires

*Photo by JaneJune (Deviantart)

Esu suvaržyta.
Jaučiuosi blogai ir norėčiau, kad viskas būtų buvę kaip anksčiau, pvz. kaip vakar dieną.
Visa tai labai vargina, vienomis akimirkomis norisi pasislėpti savyje, kitomis - bėgti, šaukti, rėkti, kad net šviesos užgestų (kažkada taip istorijos mokytoja sakė), kad visi nuo manęs atstotų, nemokytų kaip gyventi, nes tik aš viena tikrai žinau kaip yra ir ko man reikia.
Nepaklausiau mamos ir geriausios draugės... Galbūt todėl, kad norėjau būti mandagi, o gal dėl to, kad tikiu, jog žmonėms reikia suteikti antrą šansą. Tačiau vis labiau imu abejoti, ar kitiems tos antros galimybės reiškia didesnes pastangas, norą viską daryti kitaip, ar jos yra tik ekstra bandymas santykių lošime?

Kita "opera":

"Kaip įprasta, po kažko tokio reikia pradėti "oficialią" draugystę arba nutraukti bet kokius santykius - abu variantus esu išbandęs praeityje, ir visais atvejais sekėsi skirtingai..." - citata iš dabar skaitomos knygos.

Turit daug "oficialių" draugysčių? Aš tai turiu. Šią eilutę nuolatos galiu sau pritaikyti, nes man visada panašiai būna ir nežinau kodėl. Spėju kažkokios psichologinės problemos, nežinojimas, kaip toliau elgtis, nenorėjimas kažkam priklausyti, o gal baimė visų naujų vidinių dalykų..? Sunkus atvejis, bet negalėjau nepasidalinti šia citata, nes taip netikėtai vakar papuoliau ant tokio įdomaus skyriaus, kad net žioptelėjau (žodis slėpėsi mano kišenėje, bet vis tiek atradau).

Tai tiek šiam vakarui. Šiek tiek sunki būsena, keistos mintys...
Labanakt,
R.