Tada jaučiu*

*Photo by yama-dharma (deviantart)

Ak, kaip pasigaminti daugiau tų akimirkų, dėl kurių norisi gyventi? Nors jos yra tokios trumpos, bet labiau nei reikšmingos... Ar žinot, apie ką aš kalbu? Tikriausiai nutuokiat, bet aš pasakysiu... Apie TAS akimirkas, kai pasaulis "bėga" pro šalį, o plaukus ir veidą liečia vėjo pirštai, kai kas nors paima tave už rankos ir pajauti kito žmogaus gyvenimą, arba tiesiog kai apsidrebi ledais ir būni išvėpęs, tačiau nenusikeiki, nes kažką prajuokini ir tai suteikia tau tą šilumą.
Bet nebūtinai šios akimirkos turi priversti juoktis garsiai garsiai ar net iki ašarų, nebūtinai tuo metu esi/esu šurmulyje žmonių... Tai TOS paprastos akimirkos, kurios tau išduoda, kad kažkam esi tikrai svarbus. Jos nutraukia tą visą sunkumą, nerimą, liūdesį, rūpesčius ir priverčia nors trumpam, bet visu kūnu ir visa siela atsiduoti joms. Ir rytojus lieka nesvarbus... Va apie ką aš kalbu, ko man dabar reikia. Noriu, kad rytojus būtų nesvarbus... Ne tik rytojus, bet ir poryt'ojus ir t.t.
O kad šios akimirkos ateitų kartais reikia pasikliauti kitu, kartais pasikliauti savimi, o kartais - viltimi, kad kai paliksi, tavęs ilgėsis, o kai atvyksi, tavęs kažkas lauks.

Linkiu jums tų akimirkų...
R.

Vampairai vampairai vampairai*

“I don’t mind being the bad guy. I’ll make all the life and death decisions, while you’re busy worrying about collateral damage. And I’ll even let her hate me for it. But at the end of the day, I’ll be the one to keep her alive.” – Damon Salvatore (nuostabiai gražu. žodžiai iš serialo)

Šiandien perskaičiau trečią "Vampyrės dienoraščio" knygą. Tikriausiai šita patiko labiausiai iš visų, nes pastebėjau, kad buvo daugiau veiksmo, mažiau seilėjimosi. Nereikia meilei liaupsių, gražių žodžių, veiksmai - pagrindinė priemonė jai išreikšti. Galima daug ką sakyti, tačiau nelaimės atveju tik veiksmai parodys, ar tie gražūs žodžiai buvo melas ar tiesa.
Žodžiu, knygoje Elena mirė gelbėdama savo mylimus brolius nuo Katerinos kėslų. Jau išsigandau, kad velnias žino, apie ką bus rašoma kitose knygose, tačiau pasiskaičiau internete ir sužinojau, kad ten ji prisikels iš numirusiųjų (ulialia... kaip Jėzus koks). Žodžiu, labai laukiu sekančios dalies, nes noriu šią knygų kolekciją visą surinkti. Nežinau kodėl, bet gera jas skaityti... Ir juokitės tie, kurie manot, kad "pievas" skaitau. Mano laisvalaikis - mano pasirinkimas - mano skaitalas. Jums nuo to neturi būti nei geriau, nei blogiau...

P.S. taip ir nesupratau, kodėl seriale Elena nėra auksaplaukė... Nes knygoj, tai ji tokia... Bent jau į knygų viršelius jos nedėtų (o tik Brolius :D), arba perdažytų plaukus.

Gal dar kartą pajuokaujam?

*Photo by duchesse-2-Guermante

Tik viena akimirka ir išslydęs iš rankų sudužo jos puodelis, o ji iš nevilties suklupo ant kelių. Tik akimirka ir jo skruostais nuslydo džiaugsmo ašaros ir veide pasirodė šypsena.
Tą vienintelę akimirką kažkas nuleidęs rankas prarado gyvenimą, nusinešdamas daugelį atsakymų su savimi, o kažkas pirmą kartą pramerkė akis kupinas naujų klausimų ir ryžto... Tik viena ta akimirka...

Kažkas jai pasiūlo išgerti raminamųjų, kad nebūtų nervinga. Ach tiesa, pamiršau pasakyti, kad ji ir taip juos geria...
Kažkokia neviltis, kažkoks atstumas atsiveria ten, kur jo neturėtų būti, ir pasiilgsta ji tų senųjų pokalbių su geriausia drauge. Pokalbių apie viską, be nerimo, be įtampos.

Tik viena akimirka ir tu sužinai, kad blogai gyveni savo gyvenimą. Niekas to nepasakė. Ji tai perskaitė ir suvokė, kad tai - sumauta tiesa. Ji sužinojo, kad neturi profesoriaus vardo svajonių studijose, nes jos svajonės yra tokios niekam tikę, kad daugelis protingų žmonių jas kaip nebereikalingą juodraštį suglamžytų ir išmestų šiukšlių dėžėn ir su ta visa dėže padegtų, kad niekas tokios nesąmonės nesugalvotų iš jos išsiimti.

Tik viena akimirka ir pakėlusi akis į kitą ji supranta, kad nekenčia savęs aukštinančių žmonių, nuolatinio "optimizmo" (kabutės, nes tiesą sakant, spėju, kad jis būna suvaidintas daugeliu "nuolatos" momentų), pirmojo klaidingo įspūdžio, nemokėjimo užmiršti ir kitų elgesio, kurio ji niekada nelinkėtų niekam patirti.
Kiek įvykių įvyksta per vieną akimirką... O tų akimirkų mūsų gyvenime yra tiek daug.

P.S. Ir vėl... ji pasidarė kavos, bet neišgėrė. Ir vėl... ji nori, kad, jei kas čia dar skaito šiuos įrašus, pamažu užmirštų apie juos ir nustotų čia lankytis. Nes jei nors kiek įsigilintų į juos, kiek juose skęsta ji, gero jokiam žmogui jie nesuteiktų.