Norų sąrašiukas*

Tikriausiai niekam neįdomu, ko aš dabar norėčiau, tačiau kadangi mano blogas - maža dykuma, kurioje skraido sudžiuvusios žolės kukuliai, galiu sau leisti papliurpti niekus, nes niekas to nepastebės. 

Tai va šiuo metu norėčiau, kad nepradėtų lyti, nes reikės greitai žingsniuoti į darbą ir kad nenutrintų naujosios basutės (raudiooonooos :P)... Dar norėčiau pakilti "apžvalgos rato" karusele, iškepti skanų pyragą (apie du praeitus nutylim, nes jie neverti nė vienos eilutės), rasti naują dainą, kuri tikrai ilgai nenusibostų, nusipirkti peršviečiamą, gėlėtu rašteliu palaidinę (čia šito geriau nenorėti, vien dėl žodžio "nusipirkti"), noriu vėl nusidažyti plaukus raudonai (Justinai labai tinka jos eksperimentas), kad greičiau atsiųstų sijoną ir jis man būtų kaip tik, noriu dar spėti paskaityti knygą ir kad viskas būtų gerai.

*picture ->  http://liudnasdebesiukas.tumblr.com/post/25221636995

Apie viską*

Nutiko taip, kad liūdnas debesiukas nesijaučia gerai pastaruoju metu. Dažnai palyja, paerzina aplinkinius savo burbėjimais. Tokia jau esu, negaliu visada klykaut iš laimės. O kas nutiko, nežinau... Toks gyvenimo tarpsnis tikriausiai.
 Nusiraminimo ieškau "Vampyrės dienoraščio" knygos puslapiuose... Ta knyga dabar, matyt, vienas iš netikros saulės spindulių, prasiskverbiančių pro mano debesiukus. Turiu pasigirt, kad nusipirkau jau kažkieno perskaitytą knygą, bet tvarkingą ir 15 litų pigesnę negu dabar kainuoja knygyne. Keliaus ji mano kolekcijon. Bet yra ir minusiukų šioje knygų serijoje. Pripažinsiu, kad knygoje užknisa ne fantastika (vampyrai, kiciunės, vilkolaliai, Galios, "išėjimas" iš savęs ir visokia kitokia magija), bet tikėjimas tikra meile ir pvz. tokios eilutės: "Stefanas. Pagaliau jos drebanti širdis surado atilsį mintyse apie Stefaną. Jam vis viena, kaip ji atrodo, - svarbi tik jos gerovė. Leisdama į vonią šiltą vandenį Elena užsimerkė, nutraukė prilipusius drabužius ir nugrimzdo į svajas apie Stefano meilę ir palaikymą." Bla bla bla. Užknisa skaityt, net nesuprantu kodėl. Kažkaip ir moteris (L. J. Smith), rašiusi knygą, atrodo metuose jau, bet tokios mintys... nekažką. Kažkokių dramų labiau norisi, o ne idealumo. Ak taip, dar knygoje šmėžuoja Deimonas. Va apie jį skaityt įdomiau (ammm ir ne dėl to, kad kai žiūriu serialą man labai patinka Ian Somerhalder... nu gerai gerai, gal čiut čiut ir todėl). Na suprantu, kad "Vampyrės dienoraščio" serija skirta paaugliams, bet vis tiek, nesijaučiu dar tokia sena... Va, pavyzdžiui, kai Anne Rice "Lestatą" skaičiau, arba "Interviu su vampyru", tai ten kartkartėlėm turi susikaupt, kad reikiamai mintį pagautum. Ir skaitosi sunkiau, bet jauti, kad gera, kai knyga reikalauja iš tavęs pastangų, o kai įveiki, jauties "kietesnė". Mačiau iš Anne Rice serijos jau yra nauja knyga "Prakeiktųjų karalienė". Verta grieko tikriausiai... Pagalvosiu, ar galiu sau leist gundytis. Kažkaip faina skaityti knygas, kurias nori skaityti, o ne tas, kurias reikia. Ta proga tegu pradeda lyt pinigais ir knygų akcijom. Wuhu! Amen.
Grįžtant prie liūdno debesiuko temos suprantu tik tiek, kad nieko nebesuprantu. Esu pasimetus ne tik savo gyvenime, bet ir savyje. Kai vakar vėlai vakare pėdinau iš darbo, buvo apėmus tokia nuotaika, kad nieko nebenorėjau ir nieko nebereikėjo, nors giliai širdyje taip nebuvo, nes kiekvieną kartą praeinant pro chronius, berniokų grupeles, traukiančias į visokius načnykus, ramindavau save, kad "nieko nebus, nesikabinės, ramiai praeis" ir tvirčiau suspausdavau ašarinių dujų balionėlį rankoje, taip sakant, dėl visa ko. Nenorėčiau būti dar viena dingusi mergina. Galiausiai pavargau nerimauti ir paskambinau Justencijai. Tada buvo daug smagiau eiti, nes jutau kito buvimą šalia (nors Vilniuj iš tikro). Žodžiu, linkiu, kad kažkas ne blogo, bet ir ne gero atsitiktų autobuso vairuotojui, kuris neatvažiavo... Psio. Viskas.

R.

Mano laiptukai*

Ar kartais pamirštat pasaulį, verdantį aplink jus, ir tais kartkartėliais galvojat tik apie save? Nors niekada nemaniau, kad taip pasakysiu, bet šiandien pagavau save taip darant. Kada? Ogi tada, kai stotelėje laukiau autobuso. Na, tiesą sakant, ne visai stotelėje, o ant laiptukų, esančių prie jos. Jie patogesni už suoliuką stotelėje, pro juos retai praeina koks žmogus, ir ten būna pavėsis... Vakar sėdėdama ant tų laiptukų ir laukdama autobuso apsitvarkiau nagučius (pašalinau nagų odeles :D), šiandien - valgiau pigius IKI parduotuvėj pirktus vaisinius oranžinius ledus (tipo apelsinų skonio), paspalvinau markeriais ant savo darbo grafiko, kurį man atspausdino bendradarbė. Gal ir kvailai atrodau praeiviams iš šalies, bet juk įmanoma numirti iš nuobodulio belaukiant autobuso 30-40 minučių, todėl ir nekreipiu dėmesio į pasaulį, o mąstau tai, jog svarbiausia, kad man gerai.
Apskritai, kodėl žmonės tokie skirtingi? Vieni būna malonūs, kiti - bjaurūs (ir tai, šis žodis dar per silpnas). Kartais atrodo, kad pastarieji žmonės kaltina tave už visas blogybes, esančias jų gyvenime, nors tu jų net nepažįsti. Priešingai negu nemalonūs žmonės, nuoširdūs ir smagūs visada praskaidrina mano dieną. Jie dažnai man pirmi palinki geros dienos, nors tai mano darbas pirmai jiems to palinkėti (viena iš privalomų frazių darbo metu). Kartais net susinepatoginu, pasijuntu kalta dėl to.

Ketvirtadienį dariau mišrainę. Taigi, kad dar kada nors ją pasidaryčiau vėl, pasirašau sau produktus: pora virtų bulvių, pora svogūnų laiškų, pora kiaušinių, rūkytos šoninės gabaliukai apkepti keptuvėje, majonezas, prieskoniai. Tiesą sakant mišrainėje turėjo būti ir raugintų agurkų, deja, stiklainiuką, grįžusi su pirkiniais, buvau padėjus į spintelę, o kai pradėjau viską makaluoti mišrainei, apie tuos agurkėlius visai pamiršau. Na bet ganėtinai skani gavosi. Justina, Alijošiau, rekomenduoju pabandyt!

P.S. Jūs dar nematėte mano šviečiančio rutulio :P (labai norėjau pasigirti :D)

R.