lapkritis

Šiandien "pagavo" mane mintis, kad labai daug dalykų gali nutikti per trumpą laiko tarpą... Haha, žinau, kad visi tai žino! Bet vis tiek... Labai daug žmonių tenka sutikti, daug kryžkelių tenka praeiti... ir tik po kurio laiko mes sužinome ar tinkamai pasirinkome... Bet kokiu atveju gyvenime reikia neštis tris dalykus: gėles - tiems, kuriems duodame šansą, ginklą - tiems, kurie tą šansą sugebėjo prarasti, ir žibintuvėlį - tam, kad galėtume besislepiančiam žmogui pašviesti į akis ir suprasti, kuris iš pirmųjų variantų jam tinka. Nežinau, iš kur tokios mintys... Tikriausiai iš trečio milžiniško juodosios arbatos puodelio su pienu, kurį šiandien siurbiu.
Ir dar... Labai keista, kaip lengvai pasineriame į tai, iš ko taip sunkiai sekėsi išlipti (šią eilutę skiriu ne tik sau). Vos gavę mažytę kibirkštėlę vilties, vėl apsimetame, kad viskas gerai. Bet taip nėra ir tai tiesiog reikia sau pripažinti, o tada pasirinkti, ar vėl patirti viską iš naujo, ar žengti dar vieną žingsnį tolyn, užtvirtinant jau nueitą kelią. Aš tikrai nesmerkiu kitų sprendimų, nes ir pati dažnai būnu kvaila, kai kalba pasisuka apie tuos dalykus, pati dažnai žiūriu į orą sau prieš nosį, pasinėrusi savo mintyse. Žodžiu, tokios mes būnam ir taip yra...
(*kažkurios dienos nepaskelbtas įrašas)


Nežinau, ar noriu rašyti šiandien, nežinau, nei ką rašyti. Gal tiktų žodžiai "I'm a mess" ??? Ir dar jaučiu, kad liga kibina mane. Reikia nuveikti daug darbų (nuo kambario sutvarkymo iki referato parašymo, ar bent pradėjimo skaityti apie tai, ką galėčiau parašyti...), bet kai viduje sumaištis, tai ir išorėje tegu lieka bardakas.
Pastarosiomis dienomis prasidėjo klausimėliai apie tai, ko noriu gimtadienio proga. Sakiau nesakysiu, bet vis gi palengvinsiu jums šią užduotį ir prasitarsiu. :) Noriu, kad mano draugai visada liktų mano draugais, noriu, kad ne per gimtadienį, o visada būtų šalia. Va! Išpildysit, šmikiai? :D

R.

R.

Kaip lengva žinot, kai jūs nenorit, kad kažką daryčiau, kas apribotų jūsų pasirinkimus. Tada jūs karts nuo karto giliai atsidūstat, tylit ir dar tylit, verčiat palengvinti jūsų pasirinkimą ir pasakyti tai, kas galbūt yra labai toli nuo mano norų. Bet aš nelengvinsiu situacijos, nelengvinsiu jūsų tolesnių veiksmų ir apsisprendimų... Tai turėsit padaryti patys. O aš tik tyliai stebėsiu, galbūt kartais lysiu tais liūdnais lašiukais... Tikrai gaila, kad šįkart taip išėjo. Būtų nors kiek smagiau, jei tai nebūtų vien paprasta alaus skardinė, o bent jau koks viskio butelys... kažkas solidesnio už tuos varganus 3 litus... Bent jau buvimas su manimi, bent jau aš būčiau nors kiek daugiau verta. Bet tai jūsų pasirinkimas. Tikriausiai neklydau kažkada sakydama, kad smagiausia būna tik pradžioje, vėliau rožiniai akiniai tampa paprastais pro kuriuos pradedi matyti tas pačias spalvas, kurias matei prieš tai... Ir tada pradedi rašyti tuos kvailus blogo įrašus ir ieškoti juose paguodos, nes niekam kitam negali pasakyti, arba niekas kitas tavęs nesupranta. Galbūt nesuklydau sakydama, kad man nereikia viso to, nes daug maloniau liūdėti, kai liūdi, nes nori turėti, kas tave skaudintų, negu liūdėti, nes tapai įskaudinta. Nieko daugiau nesakysiu, pati apsisprendžiau būti stebėtoja, tad neturėčiau čia surašyti visko... Tiesiog sykiu būsiu ir visko vertintoja, bandanti suprasti, ar dabar esu toje vietoje, kurioje turėčiau būti, ir su tais, kurie norėtų, kad su jais būčiau. Juk galų gale vis tiek vieni kitus paliekam...

R.
2012 10 18 - sušiktadienis.

vakar dienos ir šiandienos įrašas

Liūdnas debesiukas prieš kokią minutę atnaujino savo blogą ir, ta proga, užsinorėjo į jį ką nors parašyti - nu labai jau biednai atrodo tas vienas šio mėnesio įrašas. Kadangi aš gaučiau dvejetą iš temų galvojimo paskaitos (jei tik tokia būtų), tai šustro skaitalo nelaukit.
Žodžiu, krapštinėjau krapštinėjau aš savo šašą panosėj, vis dar užsilikusį po ligos, ir sugalvojau paklaust jūsų vieno klausimuko - kokiomis akimirkomis jaučiatės gerai? Va, pavyzdžiui, aš gerai jaučiuosi gerdama arbatą ar kavą su pienu, nusipirkusi ką nors naujo, apsirengusi patogiais ir man vis dar patinkančiais rūbais (su antru kriterijumi turiu problemų). Dar gerai jaučiuosi, kai lyja tiesiai, o aš einu su skėčiu ir lietaus lašai manęs nekliudo, taip pat, kai einant per balas, kojos lieka sausos ir šiltos. Gerai jaučiuosi ir tada, kai sutvarkau kambarį, nes atrodo lyg kalnus būčiau nuvertusi. Man patinka, kad šiuo metu dirbu ir nėra taip, kad gyvenčiau vien iš tėvų kišenės - šiaip jei nedirbčiau bent vasaromis, man būtų gėda, kad esu 22 metų pana ir vis dar sėdžiu mamukui ant sprando, todėl, darbas - dar viena priežastis, kodėl gerai jaučiuosi. Gerai jaučiuosi gavus apkabinimą ir pati apkabinus, kvailiodama ir šnekėdama nesąmones, kai ką nors prisiverčiu padaryti anksčiau nei paskutinę naktį, tais vakarais, kai žinau, jog ryte nereikės niekur eiti ir galėsiu gulėti lovytėj tiek, kiek panorėsiu. Gerai jaučiuosi kur nors keliaudama su kuo nors. Dar gerai jaučiuosi kai sninga palengva, o pirštukai ilsisi kumštinėse pirštinėse (jau greitai vėl ateis šitas jausmas).
Blemba, kątik užmačiau pyrago receptą! http://pakopa.wordpress.com/2010/01/05/meduoliu-pyragas-su-bananu-idaru/ Kaip skaniai atrodo. Būtinai reikės kada pamėginti pasidaryti. <2012 09 30> Va jeigu pyragas pavyks tada irgi gerai jausiuosi. Apskritai man labai patinka bandelės ir kai jas valgau lauke. Tad būtų labai faina, jeigu kas nors mane pradėtų kviesti į bandelių valgymo "pasimatymus", pvz. Vaida!
Šiandien gerai jaučiausi, nes labai netikėtai gavau išeiginę ir nebereikėjo skubėti namo, todėl pasivaikčiojau rudenine Laisvės alėja. Labai šilta ir spalvota šiandien kieme ir neapsakomai norėtųsi, kad toks oras būtų visą rudenį ir nors kiek mažiau dangų lankytų liūdni debesiukai.
Ai! Dar gerai jaučiuosi, kai vakare užsidegu lemputes kambary, kai ko nors labai laukiu ir tai įvyksta. Arba kai žmonės nustebina tave padarydami tai, ko niekada iš jų nesitikėjai. Arba kai aš padarau tai, ko niekada iš savęs nesitikėjau.
Ir aš labai gerai jaučiuosi, kai žiūriu "Vampire diaries", todėl labai laukiu, kada prasidės ketvirtas sezonas. <2012 10 01>

R.