Rudens liūdnumai

Šią apniukusią dieną, "pailgėjusią" 1 valanda, greitai važiuosime į kokį prekybcentrį parsivežti maisto atsargų. Kadangi orai eina vis šaltyn, dienos pasidarė apniukusios ir darganotos, tampa vis sunkiau savyje rasti optimizmo ir noro dėl ko nors stengtis. O dar tas išdygęs spuogas vidury kaktos ir darantis mane panašią į indę!!... Graudu. Tokiais momentais man labai padeda kiti žmonės, besidalijantys savo laime bloguose. Patinka skaityti jų dienos nuotykius, žvalgytis akimirkose, užfiksuotose nuotraukose, ir šiaip džiaugiuosi galėdama tyliai jiems pavydėti jų ryžto ir nuo veidų nedingstančių šypsenų, nors nubyrėję lapai jau nebėra spalvoti ir yra tapę ruda koše.
Sugalvojau parduotuvėje nusipirkti meduolių ir daryti meduolių pyragą. Galbūt tai nors kiek pakels mano ūpą ir nukabintą apatinę lūpą. Gal man trūksta vitamino C? Labai liūdna, kad mano fotoaparatas neveikia, bet galbūt pavyks ką nors matomo užfiksuoti ir telefonu, kad galėčiau pasidalinti su jumis.
Labai norėčiau būti veikliu žmogumi, bet jaučiu, kad esu daugiau tinginukas pelėdžiukas, negalintis iš lovos išlipti anksčiau nei 10 valandą, o užmigti anksčiau vidurnakčio. Kartais pavydžiu savo geriausiai draugei, kuri visur bėga, lekia, bet ir suspėja... Aš sugebu pavargti net nieko neveikdama! Kaip taip gali būti???

Pridedu keletą nuotaikingų nuotraukėlių, kurios mane priverčia nusišypsoti:

R.