expiration date

Žinau, kad dar palauksiu, o vėliau padarysiu ką nors kvailo. O paskui gailėsiuos... Žinau, nes tai aš, aš taip darau. Nesuprantu, ar aš viena jaučiuos keistai? Ne taip, kaip turėčiau jaustis? Ar pasikeitė mano lūkesčiai? Ar aš pradėjau elgtis kvailai? Ar gali artumas būti rankutėmis susikabinęs su toluma? Ar gali mano prisigalvoti dalykai virsti tiesa? Ir noriu, kad visas mano pasimetimas būtų tik vienkartinis "pokšt", nes paskui labai skaudės.

žalia*

Pratęsiant šeštadienio įrašą ir tęsint pažadus, keliu žadėtąjį sijoną. Labai švelnios medžiagos ir labai žalias ;)

Dabar eisiu žiūrėti animacinio filmo "Bjaurusis aš" ("Despicable Me"). Traileris nuotaikingas, veikėjai smagūs - tai tikriausiai bus geros nuotaikos užtaisas šiam vakarui.

Beje, iš mamuko pasigrobiau naujas užuolaidas... Daug jaukiau dabar atrodo kambarys. Pažiūrėkit!

šiandien šeštadienis

Rašau iš seno kompo, kuris žiauriai stringa ir daro visokias nesąmones, kurių aš nesuprantu ir net nenoriu suprasti. Dar nežinau, ar įrašas bus ilgas, ar trumpas, bet... rašysiu.
Apžiūrinėjau senas foto, kai buvau dar jauna ir graži ir drąsiai galiu teigti, kad tai padeda ištrūkti iš dabarties. Nuotraukose slepiasi daug smagių akimirkų - taip bent atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet kai jose esi tu, tai žinai, kad ir tada viskas nebuvo taip spalvota. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje džiaugiesi ir liūdi, nes taip turi būti. Taip turi būti. Jei nebūtų saulės, tai nebūtų ir liūdnų debesiukų, bet juk ir lyti negali visą laiką... Keista, nežinau, ar vertėtų tai rašyti bloge, bet dabar jaučiuosi labai rami savo širdyje. Ramu ne todėl, kad viskas aišku, o todėl, kad taip nėra. Bet tame ir esmė, kad neturi būti aišku. Nebenoriu, kad viskas būtų paprasta, nes žinau, kad taip niekada nebus.
Šiandien kalbėjom, kad kai kurie nemėgsta savo išvaizdos, o kai kurie charakterio. Aš asmeniškai niekada dėl savo charakterio nesukau sau galvos - esu kokia esu: kam nepatinku, tie su manimi ir nebūna, o kam patinku, tie susitaiko, bando suprasti ir dėl mano krečiamų kvailysčių manęs nepalieka. Žinau, kad sugebu būti bjauri, turiu nepagirtinų būdo savybių, bet netikiu, kad esu visiškai beviltiška. Va su išvaizda tai vis dar nesugyvenu. Ne dėl nuo vaikystės susivėlusių plaukų kupetos, ne dėl strazdanų ir t.t., bet dėl daug mažesnių dalykų, pvz. įaugusių spuogelių ar inkštirų, t.t. Nu žodžiu, nesigilinam, nes dar įsijausiu.
Dar kalbant apie šiandieną galiu pasigirti, kad šiand nusipirkau labai gražios žalios spalvos sijoną... Gal būčiau ir griebusi juodą, bet pagalvojau, kad per daug didelis kontrastas su mano kojomis būtų ;D. Jei geri būsit, gal ir įmesiu foto, kai grįšiu ryt į Kauną ir išbučiuosiu savo fotikiuką, kuriuo jau senokai naudojaus. Dar šiandien apie dvi valandas kepiau (tikrąja to žodžio prasme) autobuse. Gerai, kad su suknia buvau, tai šios padalkas užsikėliau tiek, kad kuo daugiau kojas atidengtų. Gal ir nelabai gražus vaizdelis, bet jei tai gyvybės ir mirties klausimas, man dzin kaip ten atrodo kitiems. Ėėė... o nuo kokio žodžio kilo padalkos? Čia lietuviškas žodis? Gal reikėtų jį keisti į "suknelės kraštai"?
Viskas. Daugiau minčių viešint negaliu.