Labas, Naktie ir visi Nemiegaliai,
Vakar ir šiandien vyko sunkus ir varginantis kraustymasis: pirmiausia į naują kambarį Kaune (kuriame sofkė išsiskleidžia į gerulę lovytę ir man nebereiks miegoti ant kokiu 50 cm pločio "lovos"), o paskui namo pas mamuką į Panevėžį. Kažkas pasidarė mano rankai, būtent tai vietai per sulenkimą, kur venos... Ten jau antrą dieną raudona, kai paliečiu, tai neskauda, bet vis tiek kažkaip nejauku... Tikiuosi nieko rimto.
Vakar ir šiandien buvo karšta. Nu nekenčiu, kai veidas tampa nusėtas prakaito lašeliais, o ką jau kalbėt kai dar ir per nugarą upeliai bėga... Nuo saulės mano strazdanos tapo itin ryškios ir greitai per jas neberasiu savo akių... Ne ne. Juokauju. Akys puikiai išsiskiria strazdanų jūroj.
Vakar, ankstyvą rytą, dar prieš švintant, užkopėm ant dvylikos aukštų nebaigto statyti viešbučio ir sutikome patekančią saulę. Noriu padėkoti su manimi kartu buvusiems žmogams. Ne tik dėl to, kad buvo kartu, bet ir dėl to, kad sugebėjo mane ištempti iš namų, nors taip spyriojausi ir tingėjau. Buvo malonu žiūrėti, kai saulė kyla virš namų ir atsispindi draugų akyse. Tik nelabai smagu atsibudus namie ir nuėjus į vonią pamatyti, kad ant kojų jau nebe dvi, o trys mėlynės ir vienas didesnis gumbas, iš kurio vėliau irgi bus mėlynė. Bet čia niekis. Kad galėčiau, tai ir dabar pazyzčiau, kad ten liptume. Smagu, beje, tikiuosi, kad trečią kartą jau nebebus baisoka lipt, dėl baimės nukristi.
Dabar esu namie, su mėlynom rožytėm "nusėta" pižama... Gurkšnoju jau atvėsusią kapučino kavytę su cinamono prieskoniu ir mąstau, kaip žmonės gali tuoktis? Gal reikėtų klausti ne kaip, o kada? Ta prasme, man labai įdomu, ką turi jausti, kad nuspręstum taip artimai susieti savo gyvenimą su kitu žmogumi? Kaip tą žmogų turi mylėti ir pasitikėti, kaip tvirtai turi būti apsisprendus susaistyti save, galutinai prarasti laisvę atsitraukti ir pabėgti? Pabėgti... Skamba lyg būčiau bailė. Galbūt ir esu, nes manau, kad po vestuvių atsiradusi šeimyninio gyvenimo rutina sugeba nuslopinti jausmus, užgesinti kibirkštėles ir sukurti tik monotoniškumą. Neteigiu, kad vestuvės blogai. TIKRAI NE. Juk jos romantiškos ir t.t. Beveik kiekvienos merginos svajonė (kol kas ne mano). Dar pats pasipiršimo procesas, parodantis vaikino išradingumą...žavu. Žodžiu, manau, kad susituokusiems žmonėms būtina niekados nenustoti vienas kito stebinti, būtina neprarasti tų mielų akimirkų, kurios buvo sukurtos iki vestuvių, svarbu, kad kiekvienas prisilietimas būtų toks jaudinantis tarsi pirmas ir toks svarbus, tarsi paskutinis, o ryte geriama kava kvepėtų akių žvilgsniais, šypsenom, saulės spinduliukais, o gal ir lietaus lašeliais, bet be jokio pesimizmo ir automatiškumo, o tik su atgaiva ir vaivorykštės laukimu. Linkiu to visoms, kurios ryt su neramia širdute žengs link savo mylimų vyrų, ir tiems, kurie matys jiems pačias gražiausias moteris, artėjančias su šypsenom ne tik lūpose, bet ir akyse bei širdyse.
R.
*Art by *moonywolf (Deviantart)
