"Tą akimirką pasijunti lyg garse, kurį skleidžia sugedęs televizorius (arba tiesiog nenustatytas kanalas) … Jie šneka… daug šneka, laukdami dviaukščio raudono autobuso. Negirdžiu jokių žodžių, tik tą zvimbimą, cypimą ir noriu užsikišti ausis ir pabėgti… Jaučiu žvilgsnius, kurie teisia. Jie tarsi mato, kad esi "žalias", nesenas atvykėlis, žiūrintis atsargiai, o gal priešingai – drąsiai, gal net įžūliai besiskinantis kelią praeivių minioje. Aš nežiūriu atsargiai, tačiau nesu ir drąsi. Aš tiesiog stengiuosi judėti į priekį." (2011 06 24)
Tokie buvo mano pirmieji jausmai svetimoje šaly. Negalėjau būti žmonių minioje. Keista, tačiau dabar tik ir svajoju apie aną minią, apie tai, kaip ne visada suprasdavau, ką jie šneka, nes kartais daug geriau nesuprasti, negu būti priverstam nenoromis klausytis pliurpalų apie sumautą gyvenimą, palikusį vyrą ar visą kitą kaką, kurio aš nenoriu laikyti savo ir taip minčių perpildytoje galvelėje. Laikui bėgant išmokau nebekreipti dėmesio į žmones ten, nes galiausiai supratau, kad kiekvieno neapžiūrėsi, kiekvienam nenusišypsosi ar nerodysi piktų akių, o ne visiem ir pats esi įdomus...
"Šiandien išbandėm metro ir dviaukščio raudono autobuso paslaugas. Metro prilyginau traukiniui, kol jis neėmė riedėti po žeme. Kai kurios stotelės buvo ganėtinai kraupios, į kurias nenorėčiau išlipti. Kažkaip pro jas važiuojant mintyse praskriejo visi filmuose matyti blogi vaizdeliai, vaizduojantys metro: “blade” filme, užpuolama moteris su vaiku, “remember me” – nužudoma mama jos vaiko akivaizdoje, dar kažkokiame filme, kurio pavadinimo niekaip neprisimenu, moteris buvo ironiškai pastumta po traukiniu. Girdėjau, kad vienoje iš pravažiuotų stotelių teroristas susprogdino traukinį. Smagus reikalas. Pastebėjau, kad žmonės labai atsipalaidavę, arba labai pavargę, nes daugelis metro snaudžia. Keista, nes Lietuvoje, jei pvz. snaustum autobuse ar kad ir traukinyje, tikrai daugelis galėtų pamanyti, kad žmogus išgėręs ir pan… Kaip ir visur, kai kurie žmonės apžiūrinėja, kiti nekreipia dėmesio. O ir žvilgsnius man dar sunku atpažint, o ką kalba tai iš viso retai kada įsivaizduoju. Kažkoks pagyvenęs vyrukas šalia sėdosi ir mano fotiko dėkliuką šiek tiek prisėdo, tai kažką apie disgrace sumurmėjo. Nesupratau, ar jam čia disgrace, kad ne čia atsisėst pataikė, ar man, kad neatsistojau, o tik pasislinkau. Neteiskit, nes buvau pavargusi. Kaip išsirinkti, kuriuo metro važiuoti ir į kurią pusę, tai tikrai nesupratau, bet dar turiu laiko." (2011 06 26)
Iš viso Londone parašiau tik du įrašus, nors norėjau parašyti tiek daug. Jėėėtus kokio lobio čia būčiau prirašius. "Lobio"... žinoma, kažkam tai lobis, kažkam kvailos mano mintys. Žinot, kodėl į blog'ą kartas nuo karto parašau? Ogi dėl to, kad po kiek laiko galėčiau perskaityti įrašą ir pamąstyti, ar dar galvoju taip pat, ar pasikeičiau...
Tiek šiandien.
R.
