Kartą mums sakė, kad žmogus renkasi muziką pagal savo širdį ir dvasią. Melodija tarsi "prisiderina" prie širdies plakimo, o gal širdis ima "mušti" melodijos ritmu? Va būtent dėl širdučių tuksėjimo greičio, mes mėgstame vienokias ar kitokias dainas... Galbūt tuo galėtume paaiškinti ir tai, kad dažnai net ir geriausių draugų muzikos "skoniai" išsiskiria. Dažnai pastebiu, jei diena pralekia neramiai, jaučiuosi taip, tarsi visi mane būtų stumdę ir mėtę į šalis, o mano širdis niekaip negalėjo nurimti dėl skubėjimo, vakare man malonu klausyti kažko ramaus (pvz.: tylios pianino melodijos), o kai diena praslenka "vėžlio greičiu", tai norisi kažko, kas išjudintų, sudrumstų ir tai puikiai atlieka elektrinių gitarų "girgždesys" ir daug būgnų...
Nežinau, galbūt tai paistalai, visiškos nesąmonės, bet ši idėja mane žavi. Žavi būtent tai, kad muzika tampa mūsų dalimi... ir sruvena mumyse.
Ką šiandien klausau? Daug gitarų ir būgnų, ne todėl, kad diena praėjo lengvai, bet todėl, kad mintis "graužia kirminėliai" , kuriuos reiktų kaip nors sutraiškyt ten, kad pasidarytų lengviau. Šlykščiai nuskambėjo? Man irgi... Bet nežinojau, kaip kitaip galėčiau tai apibūdinti.
Gero vakaro
Rūta.
*Photo by V-IMAgine (Deviantart)
